„Manau, dabar jie dėl to gailisi“, – nusikvatoja „Kayakapi Premium Caves“ viešbučio vadovas Yakupas Dinleris.
Jo tėvas, ponas Mustafa, supirkinėjo iš žmonių Urgupo apylinkių urvus. Šiandien į tamsias vėjų, lietaus ir erozijų suformuotų uolų angas bei dūlančias praeities liekanas šioje Nevšehiro provincijos vietovėje suinvestuota dešimtys milijonų eurų.
Uolų apsuptyje – ir žvaigždės
Vieno iš prabangiausių Kapadokijos viešbučių valgomojo menė atsisukusi į terasą su Urgupo miestelio panorama, į ją pakliūva ir muilo operose filmuojamas buvęs kalėjimas.
Osmaniško stiliaus svetainėje vakarieniavo ambasadoriai, kino žvaigždės, politikos elitas. Čia viešėjo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Čia nakvynei buvo apsistojęs talentingasis, tačiau keisto būdo aktorius Rusellas Crowe. Kaimynystėje filmavosi Monica Bellucci.
Čia užsuks nedaug lietuvių. Matyt, tik tie subtilų istorijos pojūtį turintys kelionių gurmanai, kuriems Turkija – kur kas daugiau nei vien įkaitusio smėlio Antalijos ar Marmario paplūdimiai, mūsų tautiečių nugulėti labiau nei Giruliai ar Preila.
Vis dėlto kelionių į Mažąją Aziją, puse tūkstančio kilometrų nutolusią nuo Viduržemio ar Egėjo jūros kurortų, idėją kirbina tiesioginiai „Turkish Airlines“ skrydžiai iš Vilniaus į Stambulą. Iš ten šakojasi daugybė vietinių oro kelių. Į nedidelį Kapadokijos miestą – Nevšehirą taip pat galima patekti pasinaudojus jungiamuoju turkų oro linijų skrydžiu.
Ši neseisminė – tuo turkai labai didžiuojasi – ir charakteringų uolų nusėta sritis iš kitų šalies pakraščių ir pakrančių lengvai pasiekiama ir žeme. Šalyje dėl akcizo ir kitų mokesčių benzinas brangus. Todėl čia nuomotis automobilį – ne taip madinga kaip keliauti tarpmiestiniu transportu.
Susisiekimas – nepriekaištingas, autobusai važinėja dažnai ir punktualiai, yra modernūs ir patogūs, visiškai nesiderina su tipišku įsibauginusių europiečių įsivaizdavimu Turkiją esant murzina ir chaotiška „kaip visi tie Rytai“.
Ilgesnių atstumų kelionėse nerimsta vairuotojo asistentai, tarsi lėktuvo stiuardai: tai keliautojams parūpina kvapniojo dezinfekcinio skysčio rankoms, tai vaišina vandeniu, tai siūlo arbatos ar kavos. O oro kondicionavimo sistema yra savaime suprantamas dalykas, ne kažkokia sunkiai pasiekiama egzotika, priešingai nei mūsų suklerusiuose ikarusuose.
Turkijoje ir bet kur kitur: restoranuose, krautuvėse, viešbučiuose nė nesuvaidintas paslaugumas (sutirštinę ir patroškinę gruzinišką draugiškumą ir dosnumą, ir gausite turkišką svetingumą) ypač kyla pastaruoju metu, kai santykiai su Rusija pakrikę, o teroristų prišiurpinti vakariečiai gūžiasi, su ilgesiu žiūrėdami į amžinosios kurdų ir naujosios pabėgėlių problemos bei epizodinių neramumų suvarpytą žemėlapio dalį, jungiančią Europą ir Aziją.
Būtent dabar, praretėjus vangių poilsiautojų ir žioplinėtojų minioms, Turkijos gilumoje tapo erdvu. Bet ne tuščia. Pašėlęs gamtos kūrinys – Kapadokija – tik vienas iš tų vaizdingų plotų, kur tampa nebeaišku, kas kam tarnauja – Turkija turizmui ar turizmas – Turkijai. Bet akivaizdu – jie vienas nuo kito trapiai priklausomi ir neatsiejami.
Padangę nusagstę bumbulai – kasdienybė
Apsistojus „Kayakapi Cave Premium“ apartamentuose, posakis, kad krašto nepažinsi neišėjęs už viešbučio ribų, negalioja. Jis yra natūrali Kapadokijos, ištįsusios nuo vieno galo į kitą 185 km, peizažo bei istorijos dalis.
Viešbutis, kaip atskira gyvenvietė, turi pagrindinę gatvę. Iš vienos pusės ji driekiasi palei apartamentus su vidiniais kiemais, iš kitos pusės – palei restorano, SPA centro, konferencijų salės bei kitus pastatus, elegantiškai išsidėsčiusius šiek tiek žemiau, ant šlaito. O ten, apačioje, plyti Urgupas ir slėnis, pribadytas gigantiškų akmens figūrų.
Jos iš tolo primena grybus, legendų sustingdytus kupranugarius, sraiges, pasakų namus ir kitus pusiau realius objektus. Kai kurie praminti fėjų kaminais. Manoma, jie atsirado prieš milijonus metų išsiveržus ugnikalniams.
Iš sukietėjusio pelenų klodo susiformavo tufas. Gamtos stichijos uolienas vis ardo ir gludina, taip sukuria pliką stebuklinį paviršių. Kiekvieną rytą virš jo pakimba daugybė bumbulų.
Subliūkšta įspūdis, kad ant kelionių žurnalų viršelių regėtos oro balionų masuotės tarp saulėtekio paauksuotų akmens skulptūrų – tik kokio nors Kapadokijos festivalio puošmena. Jei tik oro sąlygos tinkamos, kiekvieną dieną auštant į Urgupo apylinkių padangę pakyla nuo 60 iki 100 (ir tai komercijai sunkesniu metu) bumbulų, prigrūstų atvykėlių.
Galima paniekinamai šnypšti, kad tai turistams skirta pramoga, jokios ezoterikos, jokio išskirtinumo. Bet tik iš pavydo. Nes į Kapadokiją bent kartą gyvenime užsukti verta būtent vien dėl galingo reginio iš paukščio skrydžio.
Taip senovės ir gamtos intrigų prisisiurbusių uolų dykynės gali ir šiek tiek užhipnotizuoti. Vieną akimirką pagavau save, kad pamiršau išjungti „Sony Action“ kamerą, ir atminties kortelė apsunko tiek, kiek svečias po turkiškų pietų.
Sotumo jausmas užvaldo ir renkant įspūdžius ant žemės ar po ja. Kaip šiandien žmonės išnaudoja uolas – nuo bulvių rūsių iki egzotinio įvaizdžio viešbučių – menkniekis, palyginti su tuo, kaip jos senovėje be šiuolaikinių technologijų buvo išmoningai pritaikytos gyvenimui ir saugumui: vietiniai išsikirsdavo vienuolynus, maisto, vyno saugyklas, kapines, būstus, kuriuose tilpdavo ir gyvuliai.
Tai buvo tarsi požeminės medinos, kurių vingius galėjo atsiminti ir perprasti tik nuolatiniai gyventojai. Ar agresyvieji Aleksandro Makedoniečio kariai ir narsieji Temudžino vyrai tikrai paklysdavo vidiniuose labirintuose, dar galima spėlioti.
Bet šių dienų gidai, net ir nebe pirmą kartą atvedantys smalsuolių grupes į atvertus požeminius tunelius, ir besidarbuojantys archeologai ekstremaliai siauruose keliuose dažnai pasimeta ir nublūdija.
Jie atsargūs ne tik vingiuodami tamsiais, klaustrofobiškais koridoriais, kur vietomis reikia pritūpti ir gerokai susikūprinti. Jie atsargūs ir kalbėdami apie hetitų ir kitų tautų gyvenimus urvuose. „Mes nesame tikri“, „nėra tiksliai žinoma“, „tik spėjama“ – tai įprastos frazės, prikibusios prie pasakojimų apie būtąjį Kapadokijos laiką.
Manoma, kad regione buvo įkurti 85 požeminiai miestai. Iki galutinio musulmonų užvaldymo veikė apie 400 ortodoksų bažnyčių (iš jų rastos tik 87). Visa Kapadokija, kaip ir didžioji Turkijos dalis, – tai muziejus po atviru dangumi. Urvuose įkurti viešbučiai – taip pat.
„Kayakapi Premium Cave“ teritorijoje irgi nestinga griūvančios ir bandomos atrestauruoti praeities kontūrų. Štai buvę maldos namai. Štai seldžiukų mečetės bokštas. Štai Romos laikų pirties kupolas.
Vienodų kambarių nėra
Tokios nakvynės istorinės romantikos apsupty idėją galima būtų palyginti su viešnage paveldo tipo (heritage) maharadžų viešbučiuose Indijoje. Pertekusiems poilsio vienodo standarto kambariuose keliautojams yra galimybė pagyventi rūmuose (kad ir nudrengtuose), kurie prieš šimtą ar du šimtus metų buvo pastatyti ne ateities turistams, o patiems kilmingiesiems.
Todėl nėra nė vieno lygiai taip pat atrodančio kambario. Nepertvarkyta erdvė viduje bei sodais sužydėję kiemai – neviešbutiniai. Juk tai pirmiausia – kilmingųjų namai.
Prabangus Kapadokijos urvų viešbutis pildo prabangiausių vietų kategorijos reikalavimus, laikosi 5 žvaigždučių tvarkos. Interjeras – vieningo stiliaus. Tačiau ir čia nerastumėte dviejų visiškai vienodų numerių. Suite apartamentai turi po du kambarius, bet jų vidinis kiemas ar terasa, miegamųjų dydis, išplanavimas gali skirtis.
Po UNESCO padidinamuoju stiklu esančiame viešbutyje negalima kirsti, skaptuoti sienų ar įrenginėti papildomų detalių kur ir kaip panorėjus. Kiekvienas naujas architektūrinis sumanymas derinamas su paveldo prievaizdais.
Pas mus jau greičiau Kauno Panemunės pilyje atsirastų vitrininiai langai nuo grindų iki lubų, nei šio urvų viešbučio apartamentuose – durys tarp miegamųjų (yra tik užuolaidos). Todėl ir ne visuose vonios kambariuose įrengtas hamamas, tiksliau, tiesiog atskiras kampas pasišildyti. Erdvi hamamo prausykla įrengta viešbučio SPA centre. Nors čia vietoj garų bus pasiūlyta sauna.
Kai kuriose patalpose atlikti stambesni, kai kuriose – tik minimalūs pakeitimai. Pavyzdžiui, gali atsirasti arka. Ypač skiriasi smulkmenos. Ne visuose apartamentuose rastumėte po grindimis įstiklintą archeologinį radinį.
Ne visų numerių vonios kambaryje gali būti uolų nišų. Ne visur akmeninis skliautas bus pasidengęs tamsiomis dėmėmis – tik ten, kur anksčiau gyvenę žmonės buvo įsirengę laužavietę, ir dūmai ilgainiui aprūkė lubas.
Taigi, kiekviena siena ir grindinys čia turi savo istoriją. Marketingo tikslais jos išgalvoti kaip epo nereikia, nes ji – gyva, ir romantiniais sumetimais jos atkurta dar daugiau, nei būtina.
Antai prie kiekvieno numerio rakto parašyta pavardė ir profesija. Tai atskleidžia, kokio žmogaus šeima čia gyveno netolimoje praeityje. Galite patekti į buvusį akmentašio, batsiuvio, Osmanų balandžių augintojo, atsakingo už oro paštą tarp skirtingų imperijos regionų, būstą.
Naktis jame kainuoja nuo 135 eurų porai iki 800 eurų šeimai ar 1000 eurų 6 asmenims. Bet galima užsisakyti nakvynę ir už 3000 eurų. Toks numeris turės ir atskirą valgomąjį, kuriame lankysis svečiams paskirtas virtuvės šefas. Be to, gyventojams priklausys ir vidinis, ir lauko baseinas.
Galint apsiriboti nakvyne už mažesnę kainą, nebūtina tapti prezidentais arba mafiozais. Keli šimtai eurų sąlyginai nėra daug, jei lygintume taip: savaitė standartiniame 4 žvaigždučių viešbutyje nuspėjamame gargare prie Alanijos arba buvusiuose prieš 30 metų garsiuose Palangos poilsio namuose ar kitoks savaitgalis urvų viešbutyje?
Žinoma, jei imtume įsivaizduoti, kiek už tą sumą, įtraukiant ir skrydžio išlaidas, galima sušveisti vėdarų arba išgerti pilstomo alaus, tai tik ir liktų toliau skaičiuoti. Jei vis dėlto noras aplankyti Kapadokiją dar labiau išsipūtęs nei piniginė, juk galima užsisakyti nakvynę dar kuklesniame urve.
