Jau vien lėktuvo nusileidimą oro uoste R.Martens įsimins visą likusį gyvenimą: „Pats skrydis ir nusileidimas paliko didelį įspūdį, nes leidiesi tarp Himalajų kalnų. Tik dvi vietos oro bendrovės turi leidimus leistis Butano oro uostuose, o pilotai turi būti labai patyrę šiame regione. Vaizdai įspūdingi, kalnas, rodos, ranka pasiekiamas tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Tu tarsi tarpeklyje, šiek tiek net nejauku.“
Lankydamasi Butane kone savaitę vilnietė verslininkė negirdėjo dainų ir apskritai jokios muzikos, tačiau viso to ji nepasigedo. Visą laiką supo tyla ir ramybė. O nuo išretėjusio Himalajų oro iš pradžių sukosi galva.
Pripratus prie išretėjusio kalnų oro kūnas atrodė lengvas, širdyje tapo ramu. Viešnagė Butane prilygo įsivaizduojamam skrydžiui į kosmosą.
„Maža šalis, bet tokia savotiška. Jie visi nešioja tautinius kostiumus, nes sakoma, kad Butanas autonomiškas gali išlikti tik saugodamas savo tautiškumą, vertybes ir būdamas pasaulyje išskirtinis.
Gyventojai tai labai pabrėžia ir didžiuojasi tuo“, – pastebėjo viešbučio „Mabre Residence“ Vilniuje bendraturtė R.Martens.
Juntama didelė pagarba karaliui, mat šios šalies vėliava kiekvieną rytą pakeliama iškilmingoje ceremonijoje dalyvaujant tautine apranga vilkintiems kariams ir budistų vienuoliui, o vakare nuleidžiama.
Butane daug gryno oro ne tik dėl to, kad karalystė dunkso kalnuose. Jeigu norite mesti rūkyti, nuvykite į Butaną, kuriame pūsti cigarečių ar pypkės dūmus uždrausta ir čia niekas neprekiauja tabaku.
„Jeigu turistas nori įsivežti rūkalų, juos deklaruoja, sumoka muitą ir gauna lapelį, kuriame parašyta, kad atvykėlis cigaretes įsivežė.
Kiekvienas, rūkantis lauke, gali būti patikrintas ir tada turi parodyti tą lapelį. Tačiau mano bendrakeleiviai ten neberūkė, nes aplinka tarsi pati įpareigoja nerūkyti“, – pasakojo Rasa.
Kelionės metu atsisakęs žalingo įpročio, pamatai Butaną kitomis akimis, jautiesi kaip rojuje. Tuomet užkopti į keturių kilometrų aukštyje esantį vienuolyną, vadinamą „Tigrės lizdu“, tampa nebesunku. Šis vienuolynas iškilęs 3200 metrų virš jūros lygio.
„Tada mes ir pajutome, kad oras tikrai išretėjęs, kai kelias vedė į kalną. Nemažai užsieniečių pusę kelio juda arkliukams ant nugaros, kiti visai neįveikia to atstumo.
Bet kai užlipi ten, įeini į šventyklą, prieš tai palikęs visus telefonus, rankines ir batus saugoti, supranti, kad buvo verta kopti. Tikėti tuo ar netikėti yra kiekvieno mūsų reikalas, tačiau užplūdusią energiją ten jutome turbūt visi“, – patikino R.Martens.
Sakoma, kad kiekvienas budistas, jau nekalbant apie Butano piliečius, turi bent vieną kartą nueiti šį kelią ir užkopti į vienuolyną. Lietuvė, nepatingėjusi apsilankyti vienuolyne, pasijuto tarsi palaimintoji.
Rasa ir anksčiau domėjosi budizmu – ši kelionė tapo didžiausia dvasios atgaiva.
Akivaizdu, kad kalnai ir vienuolynai Butaną apgaubia budistine ramybe. Net ir nusileidus iš aukštybių, vaikštant miestų gatvėmis, kitaip negu bet kur Europos didmiesčiuose, nejusti triukšmo ir ore tvyrančios įtampos.
„Ten net šunys neturi jokios agresijos. Šunys Butane – atskira tema. Jų daug visur, didelių ir mažų, ir jų visiškai nebijai. Negaliu paaiškinti, kodėl, bet ar tu per juos perlipti turi, nes jie ant kelio guli, ar jie šiaip sau pro tave prabėga, – baimės jausmo nėra. Jie tiesiog neturi agresijos.
Jie dažnai lojo naktį, ir gana garsiai. Dar niekada nebuvau girdėjusi tiek daug šunų lojimo prie viešbučio, bet jie irgi gyvena laimingą savo gyvenimą. Čia ir radau atsakymą, kodėl jiems nereikia nei antsnukių, nei pavadėlių. Juk viskas priklauso nuo žmonių, gyvenančių aplinkui“, – įspūdžiais dalijosi verslininkė.
Tos ramybės keliautojai nebuvo per daug: ji nepasigedo įkyrių prekeivių, kurių apstu lankantis kitose dažniausiai nebudistinėse šalyse.
„Butane netgi ir prekyba rami. Niekas nebruka pirkti produktų, jei apsilankai ekskursijoje, surengtoje audinių ar popieriaus fabrike. Jie gal net nemoka brukti visko klientui kaip Turkijoje, Egipte, o dabar jau ir Tailande.
Lankėmės audinių fabrike, po to, pamatę, kaip audžiama, užsukome į parduotuvėlę: audiniai kabo, bet primygtinai juos siūlančio pardavėjo nėra, nematyti net kainų ant audinių.
Popieriaus fabrikėlyje pasitiko pardavėjas, bet ramus, tylus. Tenykščiai žmonės netgi nelabai supranta, kas yra derybos dėl kainos. Ten klientas turi pasirinkimo laisvę, pirkti arba ne. Tai iš tiesų žavi“, – sakė pašnekovė.
Kelionėje patirtus įspūdžius Rasa vėrė tarsi karoliukus į gražų vėrinį.
Vienas tų karoliukų, aišku, buvo ir sėdinčio Budos statula.
Tai vienas didžiausių pasaulyje sėdinčių Budų – šios skulptūros Butane aukštis siekia 51 metrą. Ta kalnuose stūksanti statula matyti iš toli, o šalia jos Rasa pasijuto tarsi mažas grūdas.
Kitas įsimintinas pojūtis ir įspūdis – Himalajų kalnų vandens vonia, kurioje vandenį šildo karšti akmenys, įkaitinti lauže. Juos atneša senukas su geležinėmis žnyplėmis ir meta į vandenį.
„Akmenims yra atskiras skyrelis vonioje. Pro langus, kurie be jokių stiklų, mačiau Himalajus.
Sakoma, kad tas vanduo ir akmenys labai sveika odai ir visam kūnui. Bet iš tiesų tai labiausiai sveika sielai“, – apie grožio procedūrą pasakojo R.Martens.
Į kelionės vėrinį verslininkė „įdėjo“ ir karoliuką, vaizduojantį namų stogus. Būstai dengti šiferiu, kuris apdedamas akmenimis, kad vėjas nenupūstų. Paprasta, bet patikima.
Butano viešbučiuose aptarnavimas nėra labai aukšto lygio, palyginti su kitomis Azijos šalimis: Tailandu, Malaizija, Singapūru. Tačiau tame versle besisukanti R.Martens įsitikino, kad visko užtenka, ir Butane galima jaustis gerai.
Nors viešbučio darbuotojai šypsosi gal ir mažiau, tačiau jų akys spinduoliuoja ramybę ir gerumą. Be to, turistai visur jautėsi labai saugūs, o tai Azijoje atvykėliams svarbu. Aštrių pojūčių Butane nebent galima patirti restorane. Šios šalies patiekalai labai aštraus skonio. Azijos virtuvės gerbėjams tai turėtų patikti.
„Aitriosios paprikos su paprikomis ir dar kartą paprikos. Mėsos labai mažai, tačiau jos mums ir netrūko. Tiesa, maistas vienodas ir gali nutikti taip, kad pusryčiams, pietums ir vakarienei bus tie patys valgiai. Aštri sūrio apkepėlė – nacionalinis jų patiekalas ir jo būdavo visada, taip pat bulvės arba makaronai su aitriosiomis paprikomis.
Aštrumas neišpasakytas, bet buvo skanu, ir po kelionės dabar visur jau trūksta to aštrumo“, – pasakojo verslininkė.
Iki šio vizito apie Butaną Rasa žinojo tik tiek, kad ten gyvena vieni laimingiausių pasaulyje žmonių ir jų valstybės vadovai kreipia daugiau dėmesio į tai, o ne į ekonominius rodiklius.
Prieš kiekvieną kelionę R.Martens įsigyja knygą apie tą šalį, kurioje lankysis, ir iki kelionės perskaito. Ji renkasi ne turistams skirtą vadovą, o tokią knygą, kuri parašyta kokio nors keliautojo arba ten gyvenusio žmogaus.
Verslininkė tikisi susipažinti su šalimi per kitų žmonių patyrimus, įspūdžius. Šį kartą prieš kelionę į Butaną ji gilinosi į vienos kanadietės pasakojimą.
Knygą parašiusi mokytoja Butane lankėsi pagal mainų programą – metams ji buvo išvykusi dirbti. Bet pedagogė ten pasiliko dvejus metus. „O savo širdį paliko visam laikui“, – knygoje šiuos žodžius perskaitė R.Martens.
Iš daugelio aplankytų kraštų ši maža ir neturtinga šalis lietuvei taip pat paliko bene didžiausią įspūdį, ir žodžiais tai nupasakoti nebuvo lengva.
„Tiesiog ten kažkas yra kitaip“, – įsitikinusi Rasa.
Smagiau keliauti su draugų būriu
Žinoma verslininkė R.Martens dažniau linkusi rinktis pažintines keliones. Sausį atšventusi keturiasdešimtąjį gimtadienį Rasa su bičiuliais leidosi į budistines šalis. Štai ką R.Martens pasakojo apie savo pasirinkimą ir kokių davė patarimų:
Su mielų draugų kompanija turime tradiciją beveik kasmet keliauti į kokią nors tolimą šalį. Taip buvo ir šį kartą, kai vienas iš draugų pasiūlė vykti į Butaną, taip pat derinti kelionę su poilsiu Tailande.
Butanas – maža šalis, todėl ten tikrai nebūtina pasilikti ilgiau nei 4–5 dienas. Tuo labiau kad skrydis iš Lietuvos ilgas, o norsi ilgiau pabūti Azijoje.
Ir šiaip mums nėra labai svarbu, kokia šalis, žinoma, ji neturi būti jau kieno nors iš kompanijos narių aplankyta. Bet svarbiausia, kad būtų įdomu, nauja. Man iš karto patiko mintis vykti į Butaną, nes šiek tiek domiuosi budizmu. Be to, ši šalis tik visai neseniai tapo atvira turistams, todėl dar labai autentiška.
Netgi kai pasakydavau kam nors, kad ruošiamės į Butaną, kartais pasigirsdavo klausimas: o kur jis yra?
