Koks tas Šiaurės Kipras, kurį iškart pamilo Arūnas Valinskas

Kipras – trečia pagal dydį Viduržemio jūros sala – jau pažįstamas keliones į šiltus kraštus pamėgusiems lietuviams. Daugelis pasakytų, kad Kipras yra Europos Sąjungos (ES) šalis. Dažnas paminės, kad čia kalbama graikiškai.

Bet šįkart apie kitą, turistams beveik nepažįstamą Kipro pusę – šiaurinę salos dalį, kur gyvena 300 tūkstančių Kipro turkų: Šiaurės Kipro turkų respubliką. Sudėtingi kruvini įvykiai prieš 40 metų lėmė, kad Kipras buvo padalintas į dvi dalis ir salos šiaurė iki šiol liko politinėje atskirtyje.

Dėl to Šiaurės Kipras dar nepavargęs nuo turistų ir jų laukia išskėstomis rankomis. Nuo šiol į ten lengvai galima nuvykti ir iš Lietuvos. Trumpai papasakosiu, ką ten teko pamatyti ir paragauti, ir kiek tai kainuoja.

Anos vasaros pradžioje draugė pasiguodė: „Žinai, sapnavau košmarą. Kad vasara jau baigiasi ir ateina ruduo.“ Pritariau, kad košmaras. Ir netgi ne visai sapnas, kai saulės nematai kone 9 mėnesius per metus.

O štai Kipre tokių problemų nėra. Švelnus subtropinis klimatas ima lepinti anksti – jau kovo viduryje galima džiaugtis 20 laipsnių šiluma, o balandį ima glamonėti vasariška 25 laipsnių šiluma.

Kovo viduryje mačiau europiečių porą prie vieno viešbučio baseino – raudoni kaip vėžiai. Išties, pakanka atgręžti veidą į saulę ir jis akimirksniu maloniai įkaista.

Šiaurės Kipre teko lankytis ir vasarą, liepos mėnesį. Karšta – apie 35 laipsniai, o gal ir daugiau. Tiesa, oras ten drėgnas ir todėl karštis labai nevargina. O kur dar dieviškas jausmas, kai ryte išeini į balkoną ir tave užlieja daug žadanti ryto šiluma. 

Taigi, jei nenorite žaisti loterijos „Ar per šias atostogas Lietuvoje nelis ir galėsiu nuvažiuot prie jūros“, žinote, kur laimingas bilietas bus garantuotas.

Atvykti į Šiaurės Kiprą galima dviem būdais. Vienas – per graikiškajį Kiprą, Larnakos oro uostą, į kurį praėjusią savaitę tūlas egiptietis atginė žmonių pilną lėktuvą, kad galėtų pasimatyti su buvusia žmona. Tokiu atveju Šiaurės Kiprą būtų galima pasiekti išsinuomotu automobiliu.

Antras ir, ko gero, patogesnis kelias – per Erčano oro uostą, esantį pačiame Šiaurės Kipre.  Į jį iš Lietuvos per Stambulą patogiai skraidina oro vežėjas „Turkish Airlines“. Ir jei jūsų draugai apie skrydį šiomis oro linijomis pasakojo kažką gero, tai nemelavo – ypač apie maitinimą.  Keliones į Šiaurės Kiprą šiuo keliu organizuoja turizmo bendrovė „True travel“. 

Beje, jeigu pastarųjų savaičių teroro išpuoliai jus privertė susimąstyti, ar apskritai verta šiemet kur nors vykti, tai Kipras yra ta vieta, kur jausitės saugiai kaip namie, nes smurtinių nusikaltimų čia beveik nebūna, o teroro išpuolių per pastaruosius kelerius metus – nė vieno.

Šiaurės Kipras ima stebinti vos atvykus. Važiuojant iš oro uosto matomos bergždžios kalvos, apytuščiai keliai, nesimato žmonių. Miesteliai – nenublizginti, skurdokai atrodantys pastatai ir gatvės.

Vaizdas neapgauna – kol kas šis kampelis išties mažai palytėtas, bet patiks tiems, kurie nemėgsta triukšmo ir rėksmingų turistų iš kaimyninės šalies. 

Nepaisant to, čia yra visko. Pirmiausia, aišku, vilioja auksinio smėlio paplūdimiai ir smaragdinė jūra. Nors pačiai išsimaudyti čia vasarą neteko, mačiau, kaip poilsiautojai karštą dieną mėgavosi tiesiog sėdėdami tame neįtikėtinai skaidriame vandenyje. 

Nors praėjo keleri metai, tas idiliškas vaizdas, kurį išvydau Famagustoje, persekioja iki šiol. Šiame mieste su įspūdinga tvirtove lankiausi dukart ir abu kartus jis paliko itin šviesų ir optimistišką įspūdį. Jei važiuočiau atostogauti į Šiaurės Kiprą, tai tik ten. 

Įspūdžių netruks ir mėgstantiems lankyti istorines vietas. Kirenijos miesto, vietinių vadinamo Girne, istorija yra skaičiuojama nuo X a. prieš Kristų. Čia stūkso pilis, kuri pirmą kartą buvo pastatyta VII a. Būtent šalia šio miesto savo atostogų kampelį išsirinko ir Valinskų šeima.

O tie, kurie muziejus ir pilis aplenkia iš tolo, vargu ar atsispirs pagundai pasėdėti kavinėje su vaizdu į senovinį, lyg iš atviruko ištrauktą Kirenijos uostą. Nusibodo tinginiauti? Apsisuki 180 laipsnių kampu ir pirmyn pasivaikščioti į kalnus – jie irgi čia yra.

Tikriems kelionių gurmanams verta išmėginti Šiaurės Kipro prioritetinę turizmo kryptį – kaimo turizmą. Vieną vakarą praleidau tokioje sodyboje. Jos šeimininkas Zekai Altanas gyrėsi, kad pas jį atostogauti atvažiavę žmonės nebenori išvykti, nes pasijunta tarsi savo namuose.

Čia svečiai gali rasti galybę veiklos – stebėti ūkio darbus ir net juose dalyvauti. Pavyzdžiui, paryčiais traukti pažiūrėti, kaip melžiamos ožkos ir dalyvauti visame sūrio gaminimo procese, važiuoti į žygį dviračiais, šeimininkų darže patys prisiskinti daržovių ir jas per pietus suvalgyti.

Reikia pripažinti, kad naminis maistas, kuriuo Z.Altanas vaišino svečius, tikrai gardus, kaip ir visur kitur, kur teko valgyti.

Tradiciškai buvo patiekta daug įvairių, lietuvio gomuriui nepažįstamų karštų ir šaltų užtepėlių bei užkandėlių. Kam užteko drąsos, ragavo virtų sraigių. Pasirodė keistas ir įdomus actu pašlakstyto kietai virto kiaušinio skonis – tai galite išbandyti ir namuose. 

Kipro turkai patiekaluose iš tikrųjų naudoja daug acto, alyvuogių aliejaus, didžiuojasi sūriais. Ankstyvą pavasarį džiugina gausus šviežių daržovių pasirinkimas.

Vakaro vinis buvo ožkos kumpis. Šeimininkas supažindino su sena Kipro tradicija „kleftiko“. Jei šis žodis jums pasirodė panašus į „kleptomaniją“, tai nesuklydote, mat kalba tikrai eina apie vagystę.

Pagal tradiciją, kąsnio burnoje pritrūkęs žmogus galėdavo pasivogti iš svetimos bandos ožką ir ją slapčia suvalgyti. Tokia vagystė nebuvo toleruojama tuo atveju, jei gyvulys būdavo vagiamas pardavimui. 

Mes buvome vaišinami namuose keptu kumpiu,  bet Z.Altanas papasakojo apie procesą, kaip jis atrodė kadaise.

Vogta ožka paskerdžiama vietoje, išimami viduriai, mėsa atskiriama nuo odos. Iškasama duobė, kurioje iškūrenamas laužas. Ožkiena įvyniojama į odą, dedama į karštą duobę ir užverčiama žemėmis.  Po keleto valandų mėsa būna išsitroškinusi savo sultyse.  Skamba neblogai, tiesa?

A.Valinskas neatskleidžia, kiek kainavo jo vila Šiaurės Kipre. Tačiau dabar ji esą galėtų kainuoti apie 800 tūkst. eurų.

Kylančios nekilnojamojo turto kainos yra dar vienas ženklas, kad ateityje ši vieta taps labai populiari. Tą liudijančių ženklų teko matyti daug. Nors dar daug Šiaurės Kipro žemių yra neapgyvendintos, miestuose ir jų apylinkėse statybos verda – kyla daugiabučiai, kotedžai.

Turkų Kipro turizmo ir kelionių agentų asociacijos prezidentas Orhanas Tulunas sakė, kad būtų kainos čia prasideda nuo 60 tūkst. eurų, namai – nuo 100 tūkst. 

Net jei ir galvojate įsigyti sau atostogų namus, pirmiausia tektų atvažiuoti apsidairyti. Už vidutinės klasės viešbučio kambarį nakčiai tektų sumokėti 50-60 eurų.

Prieš užsisakant viešbutį siūlyčiau pirma pasiskaityti atsiliepimus internete. Pavyzdžiui, vienoje nakvynės vietoje teko baisiai nustebti išvydus, kad po prieš tai buvusių svečių nebuvo pakeista paklodė. Internautų atsiliepimai, tikėtina, padėtų tokių staigmenų išvengti.

Aišku, jeigu už nakvynę būsite pasiruošę pakloti 100 eurų ar daugiau, tokių įspūdžių nepatirsite – brangesni Šiaurės Kipro viešbučiai yra tokie pat puikūs, kaip ir bet kur kitur.   

Parduotuvėse maisto produktų kainos labai panašios į kainas Lietuvoje. Už protingą kainą galima nusipirkti egzotiškų, vietoje populiarių produktų. Pačiame Nikosijos centre lauktuvėms pirkau nemažą maišą įvairių rūšių alyvuogių, didelį gabalą kietojo karvės-ožkos pieno sūrio, indelį vietinės chalvos, keletą šokoladų. Sumokėjau apie 15 eurų. 

Beje, vietinė valiuta – Turkijos lira. 3,24 liros lygu 1 eurui. Bet net neturėdamas vietos valiutos neprapulsi, nes visur galima atsiskaityti kortele, o kainos dažnai nurodomos ir eurais.

Kiek kainuoja pasivaišinti kavinėje? Pavyzdžiui, sostinės Nikosijos (ją Kipro turkai dalijasi su Kipro graikais ir vadina Lefkoša) senamiestyje esančioje lauko kavinėje pavalgyti galima už 6-10 eurų, o gėrimai kainuoja vidutiniškai po 2 eurus.

Tiesa, jeigu norėsite pavalgyti ir atsigaivinti vaizdingesnėje vietoje, pavyzdžiui, žavingajame Kirenijos uoste žvelgdami į prisišvartavusius spalvotus laivelius, už vaizdą primokėsite vieną kitą eurą.

Norint pritraukti daugiau turistų, sostinei dar reikia padirbėti. Daug apleistų, aptrupėjusių namų, apytuštės gatvės. Miestas atrodo taip, lyg būtų apimtas sąstingio ir nevilties. Jaunesniems keliautojams tai gal ir gali pasirodyti egzotiška. Man priminė Vilniaus Užupį prieš 15 metų.

Iš čia su pasu gali patekti į graikiškąjį Kiprą, kuris priklauso ES. Pati nebuvau, bet benrakeleivė sakė, jog graikiškoje Nikosijos pusėje verda daug aktyvesnis gyvenimas. Jeigu turkų pusėje popietę gatvės beveik tuščios, tai anapus žmonės klega, leisdami laiką kavinėse.

 Nikosija – vienintelė pasaulyje padalinta sostinė. Tai įvyko 1974 metais po kruvino etninio konflikto tarp Kipro graikų ir turkų. Jis kilo, kai Kipro graikai pamėgino salą sujungti su Graikija. Į tai reaguodamos Turkijos pajėgos užėmė šiaurinę Kipro dalį.

30 metų Kipro turkai ir graikai gyveno visiškai atsiskyrę.  Dabar įtampa jau gerokai nuslūgusi, nuo 2004 metų čia veikia sienos kirtimo punktas.

Nepaisant to, pastangos suvienyti salą kol kas bevaisės. 2004 metais Jungtinių Tautų (JT) pastangomis buvo surengtas referendumas dėl federacinės Kipro respublikos įkūrimo, tačiau graikai planą atmetė.

„Manau, graikai tiesiog nenori dalintis valdžia. Jie mus vadina nelegitimiais, o mums, esant tokioje padėtyje, labai sunku derėtis“, – portalui lrytas.lt sakė Šiaurės Kipro turkų respublikos premjeras Omeras Kalyoncu.

„Esame lyg vienos motinos sūnūs, bet vieną sūnų ji myli labiau“, – kartėlio neslėpė O.Tulunas.

Tarptautinė bendruomenė susiklosčiusią padėtį vertina kitaip.  Iki šiol Šiaurės Kipre bazuojasi tūkstančiai Turkijos karių, ir JT jį laiko okupuotu. 

Nors JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kurioje reikalauta, kad Turkijos pajėgos paliktų Kiprą, Ankaros atsakymas iki šiol išliko neigiamas, o 1983 metais buvo paskelbta apie Šiaurės Kipro Turkų Respublikos įkūrimą. Ją iki šiol pripažįsta tik Turkija.