Įspūdžiai iš Jordanijos – ieškantiems išskirtinių gamtos lobių

Į Jordaniją, apie kurią buvau nemažai skaičiusi ir žymias vietas išnaršiusi interneto platybėse, leidausi su bičiulėmis. Iš anksto parengto plano, ką šioje šalyje privalome pamatyti, neturėjome. Žinojome, kad žūtbūt turime apsilankyti rausva dykumų rože vadinamoje Petroje ir įstabioje Vadi Ramo dykumoje, kur sukami filmai apie Marsą ir kitas planetas.

Taip pat norėjome išsimaudyti ir panardyti vienoje skaidriausių bei gražiausių pasaulyje – Raudonojoje jūroje, paplūduriuoti Negyvojoje jūroje ir pasilepinti purvo voniomis. Smagu, kad pavyko įgyvendinti visa tai ir dar daugiau, o kelionė į atmintį įsirėžė ne vien dėl Jordanijos gamtos ir istorijos lobyno.

Pakerėjo vietos žmonių malonus bendravimas, draugiškumas, pagarba, švara, šiluma, saulė, saldumynai ir man patinkančių rytietiškų kvepalų dvelksmas.

Į Jordaniją vykome iš Eilato, Izraelio kurorto, į kurį iš Kauno skraidinama tiesioginiais reisais. Aravos pasienio patikros punktas, kuriame galima kirsti Jordanijos ir Izraelio sieną, – vos už kelių kilometrų nuo Eilato.

Iš oro uosto šį punktą pasiekti galima maršrutiniu autobusu, taksi ar iš anksto užsakyta transporto priemone. Kad ir kokią transporto priemonę užsisakytum, eiti per sieną maždaug kilometrą tenka pėsčiomis.

Iki šių metų sausio 1 dienos pasiekti Jordanijos Hašimitų karalystę iš Izraelio būdavo paprasta – trumpalaikė viza užsienio turistams buvo išduodama tiesiog pasienio patikros punktuose.

Žinojome, kad nuo Naujųjų metų tvarka pasikeitė: Aravos punkte norintiems patekti į Jordanijos Karalystę vizomis reikia pasirūpinti iš anksto. Tai padarėme Lietuvoje dar prieš kelionę.

Sienos kirtimo mokestis atsiėjo po 28 eurus. Tuo metu šioje zonoje buvome tik mes, daugiau keliautojų nematėme.

Jordanijos pasieniečiai mandagiai paklausė, kur ir kokiu tikslu vykstame, jie visiškai nekraustė mūsų lagaminų ir neapžiūrinėjo kiekvieno daikto. Visai kitokius potyrius išgyvenome susidūrusios su Izraelio pasieniečiais, kai po viešnagės toje pat vietoje kirtome Jordanijos ir Izraelio sieną.

Nuo pasienio iki piečiausio prie Raudonosios jūros įsikūrusio Akabos kurorto vos keli kilometrai. Juos įveikėme per keliolika minučių, vykdamos dar Lietuvoje iš vienos Jordanijos turizmo agentūros užsakytu automobiliu.

Ankstyvą pavasarį Akabos kurorte dienomis nuolat saulėta, oro temperatūra buvo pakilusi iki maždaug 30 laipsnių, naktį atvėsdavo iki 20 laipsnių. Ištrūkusios iš lietuviškos pilkumos pasijutome lyg kitame pasaulyje.

Skaidrus Raudonosios jūros vanduo, kuris buvo įšilęs iki 22 laipsnių, ir puikus klimatas mums suteikė puikias galimybes poilsiui.

Gražiai sutvarkyto ir tvarkingo, gėlėmis bei palmėmis apsodinto Akabos kurorto pakrantės ilgis – maždaug 27 kilometrai, tarp Saudo Arabijos ir Izraelio.

Čia stovi ir naujai kyla įvairūs viešbučiai, poilsio ir pramogų, sporto kompleksai. Mieste ir kiek atokiau nuo jo galima išvysti kone visų pasaulyje žinomų viešbučių tinklų pavadinimus.

Čia netrūksta prabangiai įrengtų penkių žvaigždučių viešbučių. Dalis jų įsikūrę maždaug už 15 kilometrų nuo Akabos centro ant Raudonosios jūros kranto. Iš šių viešbučių ir atgal pakankamai dažnai važiuoja nemokami autobusai.

Tie, kas renkasi gyvenimą mieste, iki geresnio paplūdimio turi pavažiuoti taksi, nuomotu automobiliu ar viešbučio siūlomu autobusu. Paplūdimys veikia ir visai šalia Akabos centro, tačiau jis nėra geras, nors šioje vietoje besimaudančių vietinių teko matyti nemažai.

Viešint Jordanijoje, kurios dauguma gyventojų – musulmonai, nustebino gana modernus daugelio jų mąstymas, liberalumas. Nemaža dalis žmonių, su kuriais teko bendrauti, pakankamai laisvi, išsilavinę, kai kurie matę pasaulio. Daugelis jordanų neblogai kalba angliškai, nes šios kalbos mokosi mokykloje. 

Įdomu tai, kad Jordanijoje gyvena skirtingų religijų žmonės, tačiau čia religinių nesutarimų nėra. Svarbiausios visų religijų šventės skelbiamos Valstybės šventėmis. Jordanija švenčia ir Velykas, ir Kalėdas.

Po to, kai daugiau pakeliavome po šalį ir geriau ją pažinome, Akabos kurortas pasirodė išskirtinis, palyginti su kitais Jordanijos miestais (galbūt dar išskyrus vakarinę sostinės Amano dalį). Akaboje vyrauja dar laisvesnės religinės arabų pažiūros.

Aišku, įtakos tam turi ir tai, jog pailsėti, panardyti ir aplankyti daugybę palyginti netoli esančių istorinių paminklų ar gamtos objektų į Akabą atvyksta daug užsieniečių, nuo kurių padvelkia europietiškos ar amerikietiškos laisvės vėjai.

Mieste galima aplankyti Akabos pilį, tvirtovę, kurią mameliukai pastatė kryžiuočių bastiono vietoje, ir nedidelį, tačiau įdomų jos muziejų, kai nevyksta pamaldos, apžiūrėti kelias mečetes. Į jas įeinant užsienietėms siūloma apsivilkti burkas – visą kūną dengiančius drabužius. Jų galima gauti tiesiog prie mečetės, o išėjus iš jos reikia grąžinti.

Akaboje galima nardyti arba nepakartojamais koralų rifais gėrėtis plaukiant laivu stikliniu perregimu dugnu.

Akabos pakrantėje plevėsuoja 60 metrų pločio ir 30 metrų aukščio arabų revoliucijos vėliava, kurios stiebo aukštis – 136 metrai. Ši į Guinnesso rekordų knygą įtraukta vėliava gerai matoma ir iš kitų aplinkinių šalių teritorijos: Eilato Izraelyje bei Tabos Egipte.

Kur yra Lietuva, žinojo nedaugelis jordaniečių. Apie mūsų šalį buvo girdėję vos keli turizmo srityje dirbantys atstovai.

Turistų iš Lietuvos čia ilsisi ir keliauja labai nedaug – dažniausiai tik Egipto ar Izraelio į Petrą dienai turizmo agentūrų mišriomis grupėmis su rusakalbiais gidais atvežami mūsų tautiečiai.

Apie Lietuvą ir net Kauną teko pasikalbėti su Ukrainoje studijavusiu gidu Ameru.

Keli jo pažįstami jordaniečiai yra studijavę  Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune ir apie mūsų šalį atsiliepė labai gražiai, išskyrus, žinoma, šaltą orą. Buvusiems studentams įsiminė, kad Lietuvoje daugelis merginų – mėlynų akių.

Prieš kelionę ir ten nuvykus artimieji ir bičiuliai telefonu ar internetu dažniausiai klausdavo: „Ar ten saugu?“.

Žinant, kad Artimieji Rytai turbūt visais laikais buvo ir yra vienas karščiausių ir neramiausių pasaulio regionų, su Sirija, Iraku, Libanu, Izraeliu, Saudo Arabija besiribojanti Jordanija yra išimtis.

Šaliai 17 metus vadovaujantis karalius Abdulahh II – ne mažesnis diplomatas, strategas ir pragmatikas, nei jo tėvas karalius Huseinas.

Šis valdovas Jordanijai dirigavo daugiau kaip 50 metų ir per tą laiką nors ir prarado nemenką dalį valstybės teritorijos, kuri atiteko Izraeliui, sugebėjo užmegzti diplomatinius santykius ne tik su kaimyninėmis šalimis, bet ir su didžiosiomis pasaulio valstybėmis.

Tai ligi šiol lemia, kad Jordanijos žmonės gyvena taikiai ir saugiai – lyg ramybės oazėje.

Girdėdami, kas vyksta kaimyninėse šalyse jordaniečiai trokšta taikos ir ramybės. Žmonės ne tik labai pasitiki savo karaliumi ir jo vykdoma politika. Vardan saugumo, jie patys stengiasi, kad būtų kuo daugiau tvarkos. Paskutiniais metais gyventojai šalyje vengia rengti net streikus.

Viešėdamos Jordanijoje nuo pat pirmų dienų įsitikinome, kiek daug dėmesio čia skiriama saugumui užtikrinti.

Visa tai vyksta vėlgi dėl neramumų aplinkinėse šalyse. Įtakos turi ir smarkiai išaugęs skaičius pabėgėlių, kurie dėl jų tėvynę krečiančių karinių konfliktų legaliais, o kartais ir nelegaliais būdais prieglobsčio ieško Jordanijoje.

Dėl šios priežasties policijos patikros postų netrūksta daugelyje kelio ruožų. Magistraliniuose keliuose pareigūnai keliautojus stabdo kas keliasdešimt kilometrų.

Iš Akabos iki sostinės Amano apie pusketvirto šimto kilometrų. Važiavome turizmo atstovų rekomenduotu taksi automobiliu su puikiai angliškai kalbančiu vairuotoju Mohametu, kuris buvo ir mūsų gidas. Taksi automobiliai Jordanijoje – nauji, tvarkingi, švarūs ir patogūs. Visi, jie yra žalios ir geltonos spalvų. Akabos taksi – žali.

Kelionės metu policija sustabdė penkis kartus.

Tačiau kitaip nei daugelyje kitų šio regiono valstybių, po kurias teko nemažai keliauti, Jordanijos pareigūnai keliuose nestovi būriais ir iki ausų apsiginklavę automatais. Todėl nėra bauginančio pojūčio.

Kiek teko matyti, jie ginkluoti dėkluose laikomais pistoletais. Pareigūnai kaskart prašo atidaryti automobilio bagažinę, nepraleidžia progos apžiūrėti saloną, tikrina vairuotojo ir keleivių dokumentus.

Buvome įspėtos, kad pasą su galiojančia šalies viza su savimi geriausia turėti nuolat. Ne kartą sustabdžiusiems policijos pareigūnams teko juos rodyti ir atsakyti į klausimą, kur yra ta Lietuva.

Daugeliui policininkų pakako trumpo atsakymo „Europoje“, bet kiti prašė patikslinti aiškiau. Po kiekvienos tokios patikros policininkai atsisveikindavo ištardami: „Welcome to Jordan.“ (Sveiki atvykę į Jordaniją).

Kitaip nei daugelyje lietuviams įprastų arabų šalių ar Turkijos kurortų, Jordanijoje atvykėliai netampomi už skvernų į taksi automobilius ar parduotuves, kur jiems brukamos įvairios prekės ir čiauškama apie didžiules nuolaidas.

Čia neteko sutikti įkyruolių, gatvėje siūlančių beverčius suvenyrus ar paslaugas. Vietos gyventojai elgiasi draugiškai ir pagarbiai, stengdamiesi, kad užsieniečiai šalyje jaustųsi patogiai.

Į parduotuvę ar kitą įstaigą užėjusiems svečiams dažnai pasiūloma arbatos ar kavos, kuri pateikiama stipri ir gardinta kardamonu, paklausiama, iš kur jie atvyko, ar patinka viešėti Jordanijoje.

Kalbant apie saugumą, svarbu paminėti ir tai, kad vietos žmonės beveik nevartoja alkoholio, nors jo įsigyti specializuotose parduotuvėse nėra problemų. Tikimybė, kad gatvėje kelią pastosi įkaušusiam ir agresyviai nusiteikusiam jordaniečiui,  labai menka.

Kaip ir daugelyje arabų kraštų, vagysčių čia taip pat nėra daug. Už tokį nusikaltimą lauktų nemenka bausmė.

Ar saugiai jautėmės po Jordaniją keliaudamos vienos merginos? Atsakymas: taip, saugiai.

Nemeluosiu, dėmesio ir kartais net veriančių žvilgsnių sulaukėme. Arabai neatsispiria pagundai pažerti moteriai komplimentų, ypač jeigu jos šviesi oda ir mėlynos akys. Tačiau įkyraus dėmesio, nepadorių pasiūlymų ar juo labiau priekabiavimo ar kito fizinio pavojaus nejutome.

„Jordanietis pasistengs moterį suvilioti gražiais žodžiais, dėmesiu ar dovanomis, nei dėl jos numirs naudodamas jėgą“, – paaiškino puikiai gido vaidmenį atlikęs taksi vairuotojas Mahometas.

Ką jis turėjo omenyje? Ogi tai, kad 2014 metais Jordanijoje sugrąžinta mirties bausmė, kuri buvo netaikoma ne vienus metus. Myriop teisiama ne tik už tokius nusikaltimus kaip tėvynės išdavimas, terorizmas. Už išprievartavimą taip pat laukia mirties bausmė.

Keliauti Jordanijoje, kad ir kokie būtų atstumai, nėra sudėtinga. Iš vieno miesto į kitą galima skristi lėktuvu ar nuvykti autobusu. Šiek tiek neįprasta, kad tokioje šalyje nėra keleivinių traukinių.

Važiuoti nuomotu automobiliu magistralėmis, vietinės reikšmės keliais ar per mažesnius miestus daugeliui lietuvių vairuotojų tikrai nesukeltų sunkumų.

Išskirčiau sostinę Amaną, kur viena kitą raizgo plačios ir siauros gatvės, eismas mieste labai intensyvus, net painus ir galioja nerašytos, vietos vairuotojų nustatytos taisyklės. Kai kada sunku suvokti, kokiu tikslu vairuotojai naudoja garsinį signalą, kaip stato automobilius kelkraščiuose.

Kad atvykėliams nekiltų problemų dėl vairavimo, jiems nereikėtų vargti mėginant surasti vieną ar kitą objektą, vietinės turizmo agentūros siūlo įvairias ekskursijas su gidais. Vieną tokią pasirinkome ir mes. Nė kiek nesigailėjome.

Su gidu vykome į garsiausią Jordanijos turizmo objektą, įtrauktą į UNESCO vertybių sąrašą, – Petrą. Lankymasis joje – nepigus malonumas. Vien bilietas kainuoja 65 eurus. Jį įsigijęs po senovinį miestą gali pasižvalgyti ir jodinėdamas arkliu. Šį malonumą išmėginome vos įžengusios pro vartus. Petroje ilgus atstumus taip pat galima įveikti važiuojant karietomis, jojant kupranugariais. 

Žvalgantis po buvusią Nabatėjų karalystės ir Romos imperijai priklausiusios Arabijos provincijos sostinę, šiuo metu garsėjančią akmens statulomis, išskaptuotomis uolose 200 metų prieš Kristų, apie kainą iš karto pamiršti.

Nuostabūs Petros rūmai ir daugybė laiptuotų takų, vedančių į aukštus statinius, šventyklos, amfiteatrai, kapavietės užburia ir įtraukia kiekvieną čia apsilankiusį.

Netrūksta keliautojų, kurie Petrai skiria tris dienas ir net naktis, nes tamsiuoju paros metu ši archeologinė vietovė nušvinta specialiai uždegamų žvakių šviesoje.

Iš Akabos iki šio į naują pasaulio stebuklų sąrašą įtraukto miesto uolose autobusu maždaug pustrečios valandos kelio. Visą tą laiką gidas Ameras nesustodamas pasakojo apie šalį, jos žmones, papročius, kultūrą, ekonomiką, švietimą.

Kelionės į Petrą metu išgirdome įvairių istorijų apie jordaniečių itin mylimo karaliaus Abdullah II dosnumą, gerumą, diplomatiškumą, sumanumą, šaunumą.

Pavyzdžiui, karalius dažnai mėgsta apsirengti paprastais drabužiais ir įsimaišyti žmonių minioje. Ne kartą jis apsimetė ligoniu ir kartu su kitais pacientais sukinėjosi  ligoninių koridoriuose, klausydamas, ką kalba žmonės. Neva tai padėjo sumažinti medikų kyšininkavimą, atleisti pasipinigauti linkusius gydytojus ir medicinos įstaigų vadovus.

Kita istorija tokia, kad apsimetęs paprastu vairuotoju karalius siūlė kyšį kelių policijos pareigūnui, tačiau šis metė pinigus vairuotojui, tai reiškia karaliui, į veidą. Už tokį sąžiningą elgesį valdovas pareigūną pakėlė pareigose ir dosniai apdovanojo.

Dar viena istorija: karaliaus Abdullah II kortežas nuo kelio nustūmė automobilį, kuris nepasitraukė artėjant valdovui su garbės palyda. Šio automobilio vairuotojas nedelsdamas paskambino į radijo stotį  ir pasiskundė, kad kaip tik tuo metu jo transporto priemonė sugedo ir jis išlipęs mėgino surasti gedimą. Pro šalį važiavęs karaliaus kortežas automobilį nustūmė ir sugadino netaisomai. Netrukus po šio skambučio vairuotojas sulaukė karaliaus dėmesio. Šis atsiprašė, padovanojo vyrui naują automobilį ir dar atlygino moralinę žalą.

Panašias ir vis naujas istorijas apie karalių vėliau pasakojo dažnas net gatvėje sutiktas jordanas. Kai kurie  šių pasakojimų pasirodė lyg legendos, kuriomis buvo sunku patikėti, tačiau to nė kartą neparodėme.

Vietiniai didžiuojasi ir savo karaliene, Abdulahh II-ojo žmona Ranija. O didžiuotis tikrai yra kuo, nes ši iš Palestinos kilusi moteris nuolat patenka į gražiausių ir stilingiausių pasaulio princesių ir karalienių pirmąjį trejetuką. 

Daugelį kitų įdomių Jordanijos vietų aplankėme pasinaudojusios taksi vairuotojų, kurie kartu pabūna ir gidais, paslaugomis.

Keliaudamos tokiu būdu nebuvome griežtai įspraustos į tam tikrą laiko tarpą, galėjome aplankyti tai, kas mus domino, sustoti mums patikusiose vietose ir pavalgyti norimose kavinėse.

Viena tokių išvykų – į stulbinantį raudono smėlio ir kalnų pasaulį – Vadi Ramo dykumą, dar vadinamą Mėnulio slėniu. Ši akmenuota ir uolėta dykuma Jordanijoje, vos už 60 kilometrų į rytus nuo Akabos – viena nuostabiausių civilizacijos nepaliestų vietų, kurioje būnant sunku suvokti laikmetį. Važiuojant akimis neaprėpiama dykuma atsiveria gamtos įdomybės – tarpekliai, tiltai, bokštai, arkos.

Į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą įtraukto Vadi Rumo kraštovaizdžiai daugybę kartų yra tapę filmavimo aikštele dažniausiai kuriant filmus apie Marsą ar kitas planetas. Čia, nenaudojant ypatingų dekoracijų, buvo sukurtas ir neseniai kino teatruose rodytas filmas „Marsietis“.

Dykumoje, kur karaliauja vietos gyventojai beduinai, kaimenėmis vaikšto kupranugariai ir šliaužioja gyvatės, keliautojams įrengtos stovyklavietės, kur jie gali apsistoti nakvynei, pavalgyti, nusiprausti.

Nors daugelis keliautojų mėgsta Vadi Rume nakvoti, mes pasigėrėjusios įstabiu dykumos saulėtekiu, grįžome į Akabą.

Ne mažiau įspūdinga diena buvo ir kelionė anksti ryte į ant septynių kalvų įsikūrusią sostinę Amaną, kur galima išvysti ir labai modernų turtingą miestą su dangoraižiais, ir pajusti senąsias tradicijas išsaugojusį arabišką gyvenimą.

Amane yra keletas dėmesio vertų istorinių objektų, tarp jų Romos laikų paminklų, kuriuose labai įdomu apsilankyti, paragauti vietos skanėstų, paklaidžioti gatvelėmis. Taip pat vilioja galimybė apsipirkti. Nors daugelio prekių kainos čia panašios į lietuviškas, tačiau to, ką galima įsigyti ten, pas mus nerasime.

Amane drąsiai galima praleisti ne vieną dieną, nes čia tikrai yra ką pamatyti ir nuveikti.

Iš sostinės iki Negyvosios jūros automobiliu maždaug valanda kelio.

Mūsų vairuotojas pasiūlė kiek netikėtą atrakciją – galimybę išmėginti maudynes nemokamame laukiniame šios druskingos jūros paplūdimyje.

Daugelis prie viešbučių įrengtų paplūdimių yra mokami. Už pasinaudojimą jais tenka pakloti 10–20 eurų.

Pasiūlymas pasirodė įdomus ir jį priėmėme.

Nuo kelio, kur sustojo automobilis, iki jūros kelis šimtus metrų nusileidome uolomis. Šis žmogaus rankų nepaliestas gamtos kampelis paliko tikrai didesnį įspūdį nei turistų ir poilsiautojų apgulti Negyvosios jūros paplūdimiai šalia viešbučių. Tokius teko matyti anksčiau viešint Izraelyje.

Negyvoji jūra, kurios temperatūra siekė apie 25 laipsnius šilumos, žavėjo ne tik galimybe plūduriuoti itin druskingo vandens paviršiuje.

Akį traukė pakrante besidriekiančios keistos formos susikristalizavusios kelių metrų pločio  druskos uolos ir jūroje bei šalia jos glūdintys neišsenkantys purvo klodai.

Išsitepti visą kūną Negyvosios jūros purvu, kuriame priskaičiuojami bent 26 mineralai, ir laukti, kol jis sudžius – gana smagi pramoga. Kaip ir po procedūros mėgavimasis  atsigavusia ir švytinčia oda.

Purvą nusiplovėme jūroje, o sūrų jos vandenį – vairuotojo iš anksto pasirūpintu gėlu vandeniu. Nesijaudinome dėl to, kad ant kūnų galėjo likti šiek tiek druskos, nes vos už keliolikos minučių buvome prie karštų versmių krioklio.

Nusileidę į daugiau nei pustrečio šimto metrų  žemiau jūros lygio esančią prarają, išvydome nuostabią oazę su palmėmis, gėlėmis ir vandens kriokliais bei versmėmis.

Kai kurių krioklių vandens, įkaitinto požeminės lavos, temperatūra siekia apie 60 laipsnių pagal Celsijų. Kiti – kiek vėsesni.

Nuo kalno bėgantis karštas vanduo – tarsi natūralus dušas. Jis subėga į baseinus, kur atsigulus galima iki soties mėgautis malonia šiluma. Dar viena netikėta ir maloni pramoga – kaitinimasis oloje, kurioje jautėmės lyg tikroje pirtyje. Įėjimas į karštųjų versmių zoną kainuoja apie 20 eurų. Joje galima būti, kad ir visą dieną.

Be aprašytų Jordanijos įdomybių, vilioja gausybė biblinių objektų, senovinių miestų ir daugybė gamtos parkų. Juos tikiuosi aplankyti kitos kelionės į Jordaniją metu.

˙