Nors buvęs parlamentaras dideliais turtais pasigirti negali, nemažai slėpiningų Žemės planetos vietų aplankęs G.Babravičius sakė, jog keliauti po pasaulį galima ir be milijonų kišenėje. Svarbiausia – gera kompanija, sveikas avantiūrizmas ir pasitikėjimas savimi.
– Ryžtis kelionei, kurios metu ketinate įveikti 200 tūkstančių kilometrų, aplankyti 100 šalių, reikia nemenkų pinigų. Ar šiuo metu turite kokį nors verslą, didelių pajamų?
– Ne, verslininko ir politiko karjera jau praeityje. Turiu veiklos Mineralinės vatos gamintojų asociacijoje. Taip pat vadovauju viešajai įstaigai „Klajūnų klubas“. Atlygiai iš šių įstaigų nedideli, sakyčiau, simboliniai, turiu šiek tiek santaupų.
Tačiau klaidinga manyti, kad norint daug keliauti, reikia būti turtingam, vaizdžiai tariant, su savimi temptis maišą pinigų. Paskaičiuota, kad po pasaulį ar aplink jį nuolat keliauja – įvairiais būdais, įvairiomis transporto priemonėmis, net neįgaliųjų vežimėliais – 30-40 tūkst. žmonių. Negi jie visi turtuoliai?
Anaiptol. Ilgalaikės kelionės kaina labai priklauso nuo vadybos. Kaip ją organizuoji.
– Gal atskleistumėte pigios kelionės per pasaulį vadybos paslaptį? Vidutines pajamas gaunantiems lietuviams jau paprasta nebrangiai pasilepinti Turkijos kurortuose ar net egzotiškame Tailande, bet štai mintis pasibastyti atkarpoje nuo Tibeto kalnų iki Argentinos pampų atrodo bauginanti. Milžiniškų išlaidų grėsme.
– Vadyba gana paprasta. Viena yra, kai perki kelialapius per kelionių agentūrą, visai kas kita, kai keliauji su bendraminčių draugija. Taip pat svarbu, kokias renkiesi transporto priemones. Jei renkiesi ne naujus automobilius iš salono, o saikingai naudotas mašimas, jau išeina 150 tūkst. eurų skirtumas.
Įvairiuose kraštuose pasitaiko nuoširdžių žmonių, kurie keliautojus pavaišina. Rėmėjų pagalba, aišku, būtina.
Paskaičiavau, kad šios 3 metus truksiančios kelionės biudžetas bus apie 700–800 tūkstančių eurų.
Bet ne pinigai svarbiausi, o atsakymas į klausimą, ko nori iš gyvenimo? Mano gyvenimas vyko zigzagais. Buvau inžinierius, verslininkas, kultūros renginių organizatorius, politikas. Su draugais įkūrėme „Radiocentrą“, Atgimimo laikais organizavau roko maršus per Lietuvą, tarptautinius festivalius „Vilnius Jazz“.
Kelionės visada buvo didžiausias mano pomėgis. Dabar nusprendžiau pomėgį paversti profesija, iš kelionių valgyti duoną. Vieni senatvei artėjant nori ramiai kiūtoti namuose prie televizoriaus.
Nusprendžiau, kol dar jėgos leidžia, pakelti sparnus. Man patinka rizika, tik pasinėręs į ją jaučiu pilnakraujo gyvenimo ritmą.
– Kada paskutinį kartą buvote išvykęs toliau Lietuvos?
– Iš tiesų senokai, 2011-aisiais. Tada netikėtai nuskilo išvyka aplink Baikalo ežerą, pabuvojome ir Mongolijoje. Aplankėme lietuvių tremčių vietas, bendravome su tremtinių palikuoniais. Kelionė ir buvo skirta masinių trėmimų 70-mečiui pažymėti.
– Koks bus Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtas kelionės maršrutas? Kokių jos rezultatų tikitės?
– Planuoju iškeliauti kitais metais, kartu su draugais, keturiais automobiliais „Toyota Land Cruiser 78“. Planuojame aplankyti 100 valstybių. Bendras maršruto ilgis – apie 200 tūkst. kilometrų.
Kelionės maršrutas numatytas aplink Baltijos jūrą, per Pamyro ir Tianšanio kalnynus, per bekraštes JAV, Gobio, Atakamos, Namibijos ir Australijos dykumas, per Brazilijos džiungles, Andus, per atšiaurią Rusijos tundrą ir Beringo sąsiaurį bei per daug kitų vietų.
Per dieną tikimės įveikti apie 300 kilometrų. Ketiname perduoti informaciją operatyviai, iš įvairių pasaulio vietų. Todėl gabensimės palydovinę įrangą. Kelionės metu ekipažas keisis, viename etape ketina prisijungti ir „antinas“ Algirdas Kaušpėdas.
Taigi kelionę žiūrovai galės stebėti realiu laiku, žiūrėti parengtus reportažus arba skaityti keliautojų įspūdžius. Po kelionės, manau, bus sukurtas labai įdomus dokumentinis filmas, vaizdo reportažai, rašysime straipsnius.
– Kada supratote, kad ramus gyvenimas – ne jūsų likimas?
– O, dar ankstyvos jaunystės laikais. 1972 metais mes, septyniolikmečiai, pasigaminome plaustą ir šešiese nuplaukėme Nerimi ir Nemunu iki Rusnės.
Pinigų kelionei užsidirbome patys, nes tėvai paskelbė, kad tokio mūsų žygio nefinansuos. Vėliau keliavau su draugais po Lietuvą.
Sovietų okupacijos laikais į užsienį nuvažiuoti negalėjome, tai žvalgėmės į Rytus.
Po studijų Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI, dabar – Vilniaus Gedimino Technikos universitetas) pomėgis klajoti mane suvedė su keliautoju Algimantu Jucevičiumi, jis įtraukė mane į turistų pasaulį. Pradėjome kategorinius žygius, dalyvaudavome turizmo sąskrydžiuose, bastėmės po dykumas ir kalnus.
- Kokie ryškiausi įspūdžiai išliko iš jūsų klajonių? Ar keliaudamas stengėtės pamatyti modernius didmiesčius, prabangius statinius, ar traukė mažai žinomi užkampiai?
– Būtent, mane visą laiką domino vietos, kurias sunku pasiekti. 1997-aisiais su bičiuliais pasiekėme Tunguskos katastrofos epicentrą. Apie šią vietą sklando legendos, mokslininkai iki šiol nesutaria, kas ten atsitiko 1908 metais.
Po dvejų metų su bičiuliu vokiečiu pasiekėme Afriką, važiavome Dakaro ralio keliais, įveikėme 17 tūkstančių kilometrų. Patyrėme nepakartojamų įspūdžių. Manau, kad iš būsimos kelionės per pasaulį atsivešiu dar daugiau įspūdžių.
- Tikėkimės, kelionė bus sėkminga, grįšite į Vilnių. Jūs 2009-2011 metais buvote sostinės vicemeras. Apkeliavę nemažai pasaulio – ką manote apie dabartinį Vilnių: ar jis vertas vadintis moderniu europietišku miestu, ar tai tik kunigaikščio Gedimino sapnas, perkeltas į mūsų provincialią sąmonę?
– Aš gimęs Klaipėdoje, bet Vilniuje gyvenu jau tiek daug metų, kad galiu drąsiai sakyti esąs tikras vilnietis. Gal banaliai skambės, bet mūsų sostinėje man viskas patinka. Beveik viskas. Vilnius yra, jei taip galima sakyti, humanistinio mastelio miestas. Istorinės, romantinės dvasios neužgožia didmiesčio slėgis – ultramodernūs dangoraižiai, daugiapakopės estakados.
Bet pakankamai yra ir modernumo, šiuolaikiška paslaugų infrastruktūra. Taip, bėda su viešuoju transportu, šios problemos iki šiol nepavyksta išspręsti. Vilniaus viešojo transporto, eismo sistemos negaliu pavadinti patogia vilniečiams. O kokių tik nebūta projektų! Ir metro, ir greitojo tramvajaus.
Bet kai prie miesto vairo stoja nauja politikų komanda, pradėti projektai stringa, imamasi kitų, o šie ir vėl pametami. Galbūt pritrūksta politinės valios, gal koją kiša interesų grupės.
