Japonijoje viskas taip ankštai supakuota į betoną, kad nei atodūsiui, nei kokiai žolytei išlįsti nėra nė mažiausios vietos. Mūras, mūras, mūras ir pilko dangaus lopinėlis virš galvos. Dabar tai jau man aišku, kodėl japonai sustingsta maldoje, išvydę žydinčią vyšnią ar neūžaugą medelį.
Dabar jau man aišku, kad ilgiau būti šioje šalyje nepatartina, antraip tiesiog nukvaksi. Juk su kiekviena čia praleista minute pajusi vis didesnį nejaukumą, kad nieko nesupranti ir kad niekada nesuprasi. Net jei išbūsi šiose salose iki pat savo mirties. Tad saugiausia paprasto žmogaus psichikai ir emocijoms būtų per kelias dienas nugriebti grietinėlę nuo japoniško pieno ir dingti.
Kol neįsimylėjai tos šalies. Kol ji iki galo neužbūrė tavęs. Kol neužmušė savo gluminančiu kitoniškumu. Kol neužsispyrei visko perprasti ir suprasti.
Tarkime, kodėl pasaulinio garso tinklo viešbutis „Mandarin Oriental“ yra įkurtas tarp 32 ir 35 dangoraižio aukštų arba kaip prisijaukinti įvairiomis lempelėmis mirgantį klozetą be baimės būti katapultuotam, jei netyčia nuspausi netikusį mygtuką? Nors ir nelabai grakštu kalbėti apie gamtinius reikalus, patogiai juos išspręsti čia yra viena sudėtingiausių užduočių hieroglifų nepažįstančiam atvykėliui.
O, sakykite, kaip išsirinkti pagalvę iš dešimties viešbučio siūlomų (prie lovos padėtas pagalvių meniu!)? Kimštą žąsų pūkais? Grikių lukštais? Arklių ašutais? Nealergizuojančią? Aromatinę? Slopinančią knarkimą? Velenėlio ar drugelio formos? Ir kas tuos japonus supaisys...
Jei penkių žvaigždučių viešbutis jums atrodo per daug nesuprantamas, galite nakvoti kapsuliniame viešbutyje. Manote, kad čia nebekils klausimų? Man jų iškilo dar daugiau. Pavyzdžiui, kodėl tokie viešbučiai apskritai egzistuoja? Ir kas juose miega?
Būtent – tik miega. Na, dar nusiprausia. Dėl šio klausimo važiuoju į vieną tokių šalia Tokijo geležinkelio stoties. Apgriuvusioje gatvikėje pro siauras durikes prasibrovęs į viešbutį tualeto dydžio prieškambaryje palieki batus, gauni šlepetes, chalatą, rankšluostį ir savo rūbinės spintelės ir „kambario“ – tiesiai šviesiai – karsto dydžio landos (matmenys 2x1x1,25 m) raktą. Tiesa, su balta paklode, pagalve ir apklotėliu. Įlipi, užsirakini, įjungi raudoną lempelę „Užimta“ ir miegi. Bet kuo toliau, tuo klausimų daugėja: tarkime, jei ir pavyks vargais negalais įsiropšti į tokią viename iš dviejų aukštų esančių angų, kaip joje apsisuksiu? O kaip išlipsiu?
Japonams tokia bičių avilio kopija, regis, nepatogumų nekelia, nes raudonų lempelių „koriukuose“ dega daugiau negu žalių. Nors tik pietų metas. Administratorius aiškina, kad šis laikas labai paklausus, nes tada čia atbėga nusnūsti klerkai. O nakčiai dažniausiai apsigyvena tie, kuriems per toli ar per brangu grįžti namo. Arba tie, kuriems tiesiog nesinori grįžti pas šeimą. Beje, moterys priimamos tik keliuose iš tokių viešbučių.
Pirmasis kapsulinis viešbutis atsirado 1979 metais Osakoje architekto Kisho Kurokawos dėka. Kaina prasideda nuo 15 JAV dolerių už tris valandas. Triskart brangiau kainuos liukso klasės kapsulė, nes čia svečias dar gauna geriamojo vandens, šampūno, dušo želė, dantų šepetėlį, televizoriuką, radiją, „Wi-fi“, ne tik plaukų, bet ir oro kondicionierių, pirtį, kavinukę.
Išmėginti nakvynę tokiame viešbutyje siūloma ypatingų potyrių mėgėjams, tačiau nerekomenduojama klaustrofobams. Pamiegojus galima toliau traukti ieškoti atsakymų į daugėjančius klausimus „kodėl?“.
Stabtelėkime Tokijo Haradžiuku rajone, kurį sudaro kelios gatvės ir parkas. Jis ypatingas tuo, kad čia dieną naktį asfaltą šlifuoja jaunimėlis, atrodantis kaip pabėgęs iš karnavalo, – nuo pakaušio iki kulnų išsipuošęs taip, kad negali nepagalvoti, ar viskas gerai jų smegenėlėmis. Bet čia – jų teritorija, pilna krautuvikių su mikimauziniais drabužiais arba barbiškais ledais bei pyragaičiais.
Haradžiuku žmonės – dar viena Japonijos keistenybių. Dažnai šis maivymasis vadinamas „įstrigę vaikystėje“, nes jie rengiasi mėgstamų animacinių filmų ar komiksų herojų kostiumais arba susikuria savitus pasakėlių herojus. Tačiau neskubėkime juoktis: meno pasaulis visai rimtai vertina šį darkymąsi, vadina jį nepakartojamu japonišku jaunimo stiliumi, analizuoja, klasifikuoja, tyrinėja, kopijuoja arba semiasi idėjų savo kūrybai.
Šis rajonas atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai jame apsigyveno JAV kariškiai, o japonų jaunimas pamėgo užsukti čionai pasižiūrėti į amerikietišką stilių. Palengvėle jis tapo madą garbinančių žmonių gyvenimo ar laiko praleidimo vieta, savo parduotuves ėmė atidarinėti pasaulinio garso mados ženklai, čia savitai prieš kuklią ir nuobodžią japonišką madą protestą reikšdavo dabar jau garsenybėmis tapę šalies dizaineriai Issey Miyake, Rei Kawakubo, Yohji Yamamoto. O šiandien čia protestuoja jaunimas. Prieš ką?
Prieš būtinybę atsisveikinti su vaikyste ir suaugti. Už galimybę atrodyti lolitomis, princesėmis, barbėmis, porcelianinėmis lėlytėmis, mokinukėmis. Už taiką pasaulyje. Juk vaikai nekariauja! Ir nežino, kas yra seksas. Čia aš ne šiaip sau. Čia – dar viena japoniška keistenybė, kuri man pasirodė – atleiskite – kaip tikriausia pedofilija.
Kalbu apie Japonijos fenomeną „Maid Cafe“. Kavines, kurias mėgsta subrendę vyrai. Dėl to, kad čia juos aptarnauja itin vaikiškai atrodančios mergaičiukės. Nors mūsų gidė įtikinėjo, kad visos darbuotojos yra pilnametės, man taip nepasirodė.
Nesu davatka, tačiau iš tokios kavinės pasprukau. Buvo koktu. Nemanau, kad būčiau pasijutusi geriau užsukusi į „Butler Cafe“ – jos skirtos moterims, kurias aptarnauja mokinukai ar vaikiškai atrodantys liokajai.
Visos viešnagės Japonijoje metu primygtinai tardžiau japonus suprantamai man paaiškinti, kuo patrauklios tokios kavinės. Oficialiai teigiama, kad jokio sekso tarp aptarnaujančio personalo ir svečio čia negali būti. Vadinasi, viešnamio atmaina to nepavadinsi. Negalima net liesti merginos. Negalima prašyti jos telefono numerio. Negalima fotografuoti. Tik smagintis akimis?
Atleiskite, bet nesuprantu. Nesmerkiu, bet stebiuosi. Ir noriu suprasti. Galvoju: jeigu dieną užeinu į miesto centre, o ne kur nors užkampyje, esančią kavinę, tai ateinu pavalgyti. Na, gal netrukdys ir tuo metu scenoje vykstantis koks nors vaikų koncertukas. Bet kai mergytė ima vyrą maitinti šaukšteliu arba masažuoti jam pėdas?..
Atmetimo reakcija man prasidėjo vos įžengus į vieną tokių „Maid Cafe“. Pribėga trumpute rožine suknyte pūstu sijonėliu ir baltomis puskojinėmis pasipuošusi mergaitė, kuriai duočiau dešimt su trupučiu metų, ir plonyčiu balseliu pakviečia prie stalo. Čia prisistato dar kelios tokios pat pradinukės ir, be perstojo lankstydamosi, aiškina, ko čia galima paskanauti. Tuo metu scenoje vaikiškas daineles traukia rožiniai „zuikučiai“, prie kitų stalų nuolankiai klūpo mažos barbės arba maišo cukrų svečio kavos puodelyje. Atleiskite...
Kadangi visada klausdama prisisiurbiu kaip erkė, ir dėl šito aiškinausi, kiek galėjau. Kur šios pramogos, siūlomos net turistams kaip šalies įdomybė, įdomumas? Bet kuo giliau lindau, tuo daugiau klausimų radosi.
Išsiaiškinau, kad šios maždaug 2000-aisiais atsiradusios kavinės yra japoniškosios otaku kultūros dalis. Tą kultūrą sudaro apie dešimt srovių, iš jų gausiausia komiksų ir animacinių filmų herojų gerbėjų minia. O tokios kavinės – savotiškas jų disneilendas. Savitus persirengėlių žaidimus žaidžiančių žmonių linksmybių vieta. Tačiau tai – gražusis, oficialus aiškinimas.
Kitas aiškinimas jau labiau „kudlotas“. „Maid Cafe“ yra „cosplay“ – teminių restoranų, barų, kavinių – dalis. Tai lyg teatras, kur vyksta tarnaitės ir jos pono spektaklis („maid“ – tarnaitė). Čia ateina vyrai, kuriems patinka, kad juos apšokinėtų „nekaltos mergaitės“.
Spektaklis prasideda nuo „tarnaitės“ pasisveikinimo „Sveikas grįžęs namo, mano pone“. Tada jam paduodamas drėgnas rankšluostėlis, valgiaraštis. Už papildomą užmokestį „ponui“ pasiūloma išvalyti ausis (!), pamasažuoti galvą, nugarą, kojas, padainuoti kartu karaokę, pažaisti kompiuterinius ar stalo žaidimus, o jei jis pralaimi, būna baudžiamas pliaukštelėjimais per veidą.
Yra ir mokyklos klasę vaizduojančių kavinių su mokykliniais suolais, ir su fotostudijomis, kur mergaitės pozuoja su joms kliento išrinktais kostiumais, yra ir visiškai prašalaičiams uždarų „vaikų darželių“. Atleiskite – nesuprantu.
Priskretau prie savo bičiulio Alekso, praleidusio Japonijoje daug laiko. Jo, tiesmuko žmogaus, aiškinimas man buvo šiek tiek aiškesnis. „Maid Cafe“ mergaitės yra šiuolaikinis ir daug pigesnis geišų variantas (geišos – dar vienas Japonijos fenomenas). Jų draugijos trokšta mažiau pasiturintys vyrai, kurie neturi nei laiko, nei pinigų šeimai sukurti, kurie visą dieną lankstosi darbdaviui, o vakare sliūkina į savo skurdų bendrabutį. O jei pakeliui trumpam dar turi jėgų užsukti į tokią kavinę, nusiperka kavos puodelį ir laimę pasijusti ponu. Netgi gebančiu sužavėti jaunutę mergaitę! Saviapgaulė? Aš parinkčiau gražiausią, kokį tik galiu rasti tokiam reiškiniui pavadinti, žodį – infantilumas. Bet tų japonų ne tik aš, bet ir visas pasaulis vis dar neperkrimto. Kietas riešutėlis.
