Mongolija, Kamčiatka, Himalajai, Peru, Bolivija, Baikalas, Meksika – Gintauto maršrutai nusitęsę per visą pasaulį, o dabar jis ruošiasi trejų metų kelionei, kurioje Lietuvos šimtmečio proga tikisi aplankyti 100 šalių. Ir tai nebus įprasti turistiniai maršrutai, greičiau – sunkiai pravažiuojami keliai arba bekelės.
Ši įspūdinga kelionė bus pristatyta ir tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje ADVENTUR, kuri vyks sausio 22-24 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.
-Gintautai, kokia buvo jūsų pirmoji kelionė?
-1972 metais mes, septyniolikmečiai piemenys, susikonstravome plaustą ir šešiese nuplaukėme Nerimi ir Nemunu iki Rusnės. Pinigų tai kelionei užsidirbome patys, nes tėvai paskelbė, kad tokio mūsų žygio nefinansuos.
Vėliau keliavau su draugais po Lietuvą, sovietų laikais į užsienį nuvažiuoti negalėjome, tai žvalgėmės į Rytus. Po studijų, kai dirbau tuometiniame Namų statybos kombinate, klajonės mane suvedė su keliautoju Algimantu Jucevičiumi, jis įtraukė mane į turistų pasaulį.
Pradėjome kategorinius žygius, dalyvaudavome turizmo sąskrydžiuose, turuose po kalnus ir dykumas.
Esu turistas vandenininkas, daug keliavęs su baidarėmis, plaustais, katamaranais. Mane visą laiką domino vietos, kurias sunku pasiekti. 1985-aisiais pritrūko 400 kilometrų iki Tunguskos katastrofos epicentro. Šį žygį baigiau 1997-aisiais, su bičiuliais pasiekėme vietą, apie kurią sklando legendos, o mokslininkai iki šiol nesutaria, kas ten buvo nutikę.
1992-aisiais su Vokietijos televizininkais nukakome iki Kamčiatkos, toje kelionėje supratau, kad malonumas dalintis profesionaliai parengtais kelionių įspūdžiais yra ne ką mažesnis nei keliauti. Po dvejų metų su bičiuliu vokiečiu pasiekėme Afriką, važiavome Dakaro ralio keliais, sukorėme apie 17 tūkstančių kilometrų. Buvo tikrai įspūdinga kelionė.
-Jau senokai į savo keliones kviečiatės ir profesionalius fotografus. Ar pats nesusiviliojote kelionių fotografija?
-2007-aisiais Mongolijoje pamėginau fotografuoti pats, tada ir supratau, kad kelionių fotografija yra rimtas reikalas. Kai ant galvos užgriūna kelionės organizavimo rūpesčiai, negalvoji apie tai, kad gal reiktų išsitraukti fotoaparatą.
Iš Mongolijos parsivežėme labai nedaug nuotraukų, o nuo to laiko į keliones kviečiamės fotografą Vladą Ščiavinską.
-Ar kai pradedi keliauti, nebegali sustoti?
-Gal iš kokių mongolų tas keliautojo genas atklydęs. Man įdomu keliauti visaip, kai išvyksti, smegenys prasivalo, kietasis diskas persikrauna. Pirmąsias tris dienas dar prisimeni pasaulį, kuris liko už nugaros, o vėliau įtraukia kelionės rūpesčiai, darbai, kasdienybė dingsta, grįžti visa tai pradeda, kai iki finišo lieka visai netoli. Po kelionių visada kūnas jaučia fizinį nuovargį, tačiau galva prašviesėja.
-Įsivaizduojate save prie baseino kokiame nors Egipto kurorte?
-Draugas pakvietė į Turkiją, išvykome su žmona, dukra ir anūke. Šiek tiek daugiau nei po paros, neiškenčiau – išsinuomojau automobilį ir išrūkome į kalnus.
Anūkė juokėsi: pagaliau, senelis savo stichijoje. Nesmerkiu, kurie renkasi tokias keliones, kad ir poilsiaudami žmonės pakeičia vietą, susipažįsta su kitomis kultūromis, tai geriau nei nieko, bet man įdomesnis poilsis, kuriame daug veiklos ir nuotykių. Visada sakau, kad pasirengimas kelionėms yra lygiai toks pat malonus procesas, kaip ir pačios kelionės.
-Dabar ruošiatės į trejų metų kelionę aplink pasaulį?
-Taip, atšvęsime Lietuvos Respublikos šimtmetį. Norime aplankyti 100 šalių, nuvažiuoti 200 tūkstančių kilometrų. Tai bus sunkus, bet labai įdomus žygis vietomis, kuriose nedažnai apsilanko žmonės, kur nėra gerų kelių. Neabejoju, kad jis pareikalaus daug ištvermės.
-Ar tai patenkins jūsų kelionių troškulį?
Kuriam laikui – tikrai. Tas troškulys apima, kai važiuoji keliu, pro šalį slenka vaizdai, o tu jautiesi gerai, jauti, kad smagu, kad tai tavo kelias. Indijoje girdėjau: klajūnas ne tas, kuris neturi namų, o tas, kurio namai ten, kur jis. Aš, matyt, klajūnas.
