Rojų žemėje. Taip atsakytų beveik kiekvienas, apsilankęs toje saloje. O kas nenorėtų apsilankyti rojuje dar gyvas būdamas?
Iš tiesų buvo smalsu patirti, kodėl visi kelionių vadovai siūlo ten būtinai apsilankyti iki mirties. Jei tik yra galimybių.
Na, gerai, ten amžina vasara, nes temperatūra kiaurus metus svyruoja apie 26 laipsnius šilumos. Gerai, nuostabus vaizdas kaip iš „Bounty“ šokoladuko reklamos – žydriausias dangus, žydriausia jūra, geltoniausias smėlis, žaliausios palmės...
Dar, sakoma, tai idealiausia vieta medaus mėnesiui (vėliau jau nebesistebėjau, kad kiekvienas viešbutis turi bent po vieną vestuvinių drabužių saloną!). Nors nuo mano vestuvių praėjo N metų, medaus mėnesio nebuvau turėjusi. Tad pasitaikė puiki proga viską patikrinti ir viskuo įsitikinti.
Bora Boros sala iš tiesų dvelkia romantika ir meile. Tik ar ji tokia vienintelė Žemėje? Ne. Su ja varžytis gali ir Maldyvų, ir Seišelių, ir Balio salos. Tad kur slypi toji salos magija?
To gal reikėtų paklausti pirmųjų polineziečių, čia įsikūrusių daugiau negu prieš tūkstantį metų. Arba pirmojo 1722 metais užklydusio europiečio olando Jacobo Roggeveeno. Arba po penkiasdešimties metų saloje išsilaipinusio legendinio kapitono Jameso Cooco.
Beje, sakoma, kad būtent jis davė salai tokį vardą, reiškiantį „naujagimis“, tik vietiniai ją vadina Pora Pora, nes... neturi B raidės.
Tik kažin ar kas nors iš jų atsakytų, kuo ši vulkaninė sala su dviem iki šiol stūksančiais ugnikalniais, apsupta turkio spalvos lagūnos, kurią nuo Ramiojo vandenyno saugo koraliniai rifai, tokia išskirtinė, nepakartojamai žavi, išliaupsinta. Aš atsakymo neradau. Gal savaitės buvo per mažai ją perprasti?
Taigi: lėktuvo ratai paliečia žemę, ir tu – išsvajotame rojuje. Tiesa, oro uostas – tai du namukai šiaudiniais stogais. Bet prie tavęs iškart pribėga viešbučio atstovas, papuošia orchidėjų girlianda ir pakviečia į viešbučio laivą, kuris per keliasdešimt minučių nugabena į viešnagės vietą.
Bora Boroje geriausiais laikomi penki vienas šalia kito sutūpę viešbučiai su vaizdu į Otemanu ugnikalnį – „Four Seasons“, „Le Meridien“, „Intercontinental“, „Bora Bora Eden Beach“ ir „St.Regis“. Pasirenku pastarąjį, nors aplink dar keliolika žinomų ir nežinomų pasaulyje viešbučių.
Mane jis sudomino savo vardo arba, kitaip tariant, prekės ženklo istorija. Ją pradėjo kurti viena garsiausių Amerikoje Astorų šeima. Tai buvo XIX a. antrojoje pusėje Naujojo Pasaulio aristokratai, gerbiami ir geidžiami Niujorko turtuoliai.
Ponia Caroline Astor, be savo įspūdingos briliantų kolekcijos, turėjo ir pačios sudarytą 400 išrinktųjų amerikiečių sąrašą – patekusieji į jį galėdavo mėgautis puošniausiais vakarėliais, vidurnakčio vakarienėmis ar penktos valandos arbatėlėmis šeimos namuose. Būdamas šiame sąraše iš tiesų galėjai laikyti save Amerikos visuomenės grietinėle.
Astorų sūnus Johnas Jacobas Astoras IV 1904 metais pastatė aukščiausią ir prašmatniausią Niujorke viešbutį „The St.Regis New York“. Tai tapo ne tik Europos ir Amerikos aukštuomenės bei garsenybių susitikimų vieta, bet ir būtinu aplankyti mieste objektu. Nors netrukus ponas Astoras nuskendo kartu su „Titaniku“, jo sukurtas „St.Regis“ vardas tapo prabangos ženklu ir toks liko iki šių dienų.
Šiam ponui viešbučių verslas turi būti dėkingas ir už jo išradimą – asmeninio liokajaus paslaugas. Pirmajame „St.Regis“ viešbutyje tai buvo naujiena, bet neatskiriama prabangos dalis. Ir nors vėliau šią idėją pasigavo konkurentai, „St.Regis“ viešbučių grandinė ją laiko savo išskirtiniu požymiu. Ir tuo galima įsitikinti net tolimojoje Bora Boros saloje.
Šiame viešbutyje vos įžengus prisistato patarnautojas, kuris tave globoja visą viešnagės laiką. Paskutinį kartą jį matai mojuojantį nuo prieplaukos išvykstant. O per svečiavimosi dienas gali jam skambinti bet kuriuo paros metu ir pageidauti išpildyti bet kokius kaprizus. Tarkime, vidurnaktį atnešti kokosą ar nuvežti elektromobiliu iš namuko į restoraną.
Restoranų šis viešbutis turi keturis, bet liokajus vis tiek pasirūpina, kad tąvakar gautum pageidaujamą staliuką. Nori nardyti? Liokajus atveš plaukmenis ir kitą reikalingą ekipuotę į tavo namuką. Nori pamaitinti tvenkiniuose žuvytes? Liokajus atveš specialaus žuvų pašaro. Nori iškylos negyvenamoje saloje, naktinės žūklės ar paskraidyti sraigtasparniu virš salos? Liokajus viskuo pasirūpins.
Čia tikrai pasijunti karaliumi. Arba rojaus gyventoju. Maža smulkmena: už viską kapsi pinigėliai, nes nemokamas būna tik sūris pelėkautuose.
Žinoma, galima tingiai praleisti atostogas ir savo namelyje (ant vandens arba prie vandens) vaikštant po viešbučio parkus (tikrų tikriausias džiungles), lepintis SPA, plaukioti lagūnoje ar linksmintis prie pagrindinio baseino esančiuose baruose. Kasvakar pievelėje vyksta polineziečių koncertai su įspūdingais vietos šokiais ir muzika.
Jei visa tai pabosta, galima vandens taksi nuplaukti į kaimyninius viešbučius ar į miestelį, paragauti polinezietiškų patiekalų arba apsilankyti juodųjų perlų fermoje. Jie pasaulyje yra ypač vertinami. Tiek labai vertinami, kad nusipelno net atskiro rašinio.
Kai lėktuvas paskutinįkart pamojuoja sparnu tolstančiai Bora Boros salai, susimąstau – ar dar kada nors grįšiu čia? Abejoju. Gyvenimas toks trumpas, o pasaulis toks didelis, kad nepakaks laiko pamatyti visų nuostabiausių jo kampelių. Tai ar verta grįžti?
Nebent dar vieno medaus mėnesio...
