Skristi į kitą salą apžiūrėti ugnikalnių ar galbūt pamatyti praplaukiančius banginius? Voliotis ant smėlio sausakimšamame pliaže su kitais turistais? Stumdytis su linksmuoliais naktį kaip Palangos J.Basanavičiaus gatvėje? O gal tapti banglenčių aistruoliu?
Abejoju, bet tiek to – surizikuokime viską patirti savo kailiu. Taigi – sveiki, Havajai!
Naktį atvažiavus į Honolulu betoninės džiunglės nuteikia ne kažin kaip. Na, gal ir nesitikėjau oro uoste išvysti šokančių havajiečių su gėlių girliandomis, bet pro taksi langus slenkantys pramoninio miesto vaizdai... Tik taksistas šiek tiek pakelia nuotaiką pranešdamas, kad bent mūsų viešbutis yra pats geriausias pakrantėje.
Neatsitiktinai rinkomės viešbutį „Halekulani“ vizitine Havajų kortele va-dinamame Vaikiki paplūdimyje – kad visos įdomybės būtų šalia. Kažkada Vaikiki buvo tik karaliaus šeimos poilsio vieta, o XIX amžiaus pabaigoje ją užgrobė pasaulio turtingieji ir madingieji. Palei paplūdimį einanti Kalakaua gatvė dabar užstatyta prabangiausiais viešbučiais, restoranais, dizainerių butikais, bariukais ir parduotuvikėmis. Čia dieną naktį nerimsta šurmulys, čia stovi garsiojo Havajų plaukiko, banglentininko, olimpinio čempiono Duke’o Kahanamoku skulptūra. Šalyje jis garbinamas kaip karalius. Gal net labiau, nes karalių paminklai nukišti į gatvės galą.
Išaušta rytas. Išeinu į balkoną apsidairyti, kokiame rojuje atsidūriau. Vandenynas, knibždantis banglentininkų, milžiniškas baseinas su baltos orchidėjos mozaika dugne ir šimtai gultų aplink jį. Kaip ruonių gulykloje. O kur paplūdimys? Cha – prašmatnusis viešbutis jo neturi! Eik į bendrą paplūdimį kojų pamirkyti. Na, ką – einame ieškoti, kur pabraidyti.
Ir nusidriekia kiek akys užmato virtinė viešbučių su savo gultais ant smėlio. Štai ir seniausias Honolulu viešbutis „Moana Surfrider“, pastatytas 1901 metais. Nuo šio įspūdingo art deco stiliaus viešbučio Havajuose prasidėjo prabangaus turizmo era. Jame buvo tuo metu nematytų negirdėtų prabangos elementų: kiekviename iš 75 kambarių – vonia ir telefonas, elektra varomas liftas, veikiantis iki šiol, o kondicionieriaus darbą atliko sumaniai prakirsti langai, kad kambaryje visada būtų lengvas skersvėjis.
Šį baltutėlį viešbutį su kolonomis netruko pamėgti Velso princas (vėliau tapęs Didžiosios Britanijos karaliumi Eduardu VIII), rašytoja Agatha Christie, Amerikos ir Europos turčiai.
Jo kieme iki šiol auga šimtametis banjano medis, saugomas ir globojams kaip mūsiškis Stelmužės ąžuolas. Bet poilsiautojus labiau gundo čia vykstančios linksmybės. Nors dar net ne vidurdienis, bet jau uždegančias melodijas groja muzikantas, šoka nuo smėlio ką tik pakilę pusplikiai turistai, didžiuliame bare plakami kokteiliai, o atokiau prie staliukų lyg kokie anų laikų plantatoriai tingiai arbatėlę gurkšnoja solidūs ponai. Ir dar čia galima rūkyti!
Tai itin reta prabanga, nes Honolulu draudžiama tai daryti visur – viešbučio balkone, paplūdimyje, gatvėje. Tiksliau – leidžiama, bet tik per 20 metrų nuo pastato ar žmonių susibūrimo vietos. Ir kur tu rasi tokią vietą šiame skruzdėlyne? Tad ir slepiasi pypkiuotojai visokiose tarpuvartėse. O čia – prašom.
Pasiimi kokteilį, išsitiesi ant smėlio ir stebi, kaip vaikinai plūduriuoja ant savo banglenčių, tyko tinkamos bangos, o pagavę ją – skrieja kaip vėjas vandens paviršiumi. Užburiantis reginys. Saulė, muzika, vandenyno ošimas, visuotinis linksmumas... Va, čia jau pradedu pagauti Havajų dvasią.
Brendame tolyn. Rožinis viešbutis „The Royal Hawaiian“. Irgi jau įžymybė, nes duris atvėrė 1927-aisiais ir savo prabanga varžėsi su „Moana“. Ispanų ir maurų stiliumi pastatyti rūmai išraityti H raidės forma – tai irgi tam, kad kambariuose pūstų skersvėjis. Be vonių, kambariai turėjo ir savo balkonus – tuo metu tai irgi buvo prabangos viršūnė. Dėl to šiuo prašmatnumu nesibodėjo mėgautis Holivudo žvaigždės ir net JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas.
Mūsiškis „Halekulani“ irgi didžiuojasi garsenybių vardais. Tiesa, tų laikų, kai viešbučio teritorijoje dar pūpsojo vasarnamiai. Tad čionai nuo didmiesčių šurmulio pabėgdavo garsus prancūzų mimas Marcelis Marceau, gražuolis aktorius Clarkas Gable’as, Paryžiaus modistės ir intelektualai. Nuo 1984-ųjų „Halekulani“, tapusiam milžinišku viešbučių industrijos gigantu su beveik puse tūkstančio kambarių, lieka puikuotis tik gurmanų gerai vertinamais restoranais „Orchids“ ir „La Mer“.
Tačiau dauguma pilvo vergų veržiasi į kultiniais mieste laikomus restoranus „The Pig and The Lady“ arba „Alan Wong’s.“ Jei ne mūsų kelionės organizatorė Inga Bytautė, gal ir nebūtume sužinoję apie juos. O kad sunku ten patekti, patyrėme kankindami savo viešbučio konsjeržą dėl staliuko užsakymo net keletą dienų. Bet patekome.
Keistai pavadintas restoranas „The Pig and The Lady“ („Kiaulė ir ponia“) keistas pasirodė dar nė neperžengus jo slenksčio. Kinų kvartale įsikūręs restoranas atrodo apgailėtinai su savo prasta iškaba baisiame daugiaaukščiame. Viduje aplinka irgi, švelniai tariant, prasta. Iš atviros virtuvės virsta kamuoliai garų, priebutyje stumdosi būrys besitikinčių gauti vietelę, ankštai susigrūdę svečiai prie ilgų stalų...
Tačiau čia gurmanus vilioja ypatingas maistas. Tiksliau, paprastas Vietnamo gatvės maistas. Mat tuo save ir garsina šio restorano šeimininkai, vietnamiečių šeima – ponas Andrew Le ir jo motina.
Virtuvės pasididžiavimas – makaronų sriubos fo („pho“), pavyzdžiui, Saigono stiliumi virta sriuba su 12 valandų kepta kiauliena, rūkyta šonine, svogūnais, česnakais, riešutais, bazilikais, šviežios jautienos gabaliukais, minkštai virtu kiaušiniu ir, žinoma, makaronais. Skamba patraukliai? Ne. Kaip ir vaizdas lėkštėje. Bet jei užsimerki, srebi su pasimėgavimu. Tą patį galima pasakyti ir apie keptą kiaulės galvą – jei tik nežvelgi jai į akis, gali pasičepsėdamas mėgautis išsikrapštyta mėsyte.
Ponas Le mėgina eksperimentuoti virtuvėje, o jo motina tvirtai laikosi senųjų maisto gaminimo taisyklių. Gal todėl ir atsiranda toks patiekalas kaip kepta kiaulės koja su austrėmis...
Dvidešimt metų veikiantis Alano Wongo restoranas jau išsikovojo garbingiausią vietą Honolulu gastronomijoje dėl virtuvės vadovo susirinktų visų aukščiausių įvertinimų. Virtuvės pagrindas – jūrų gėrybės ir žuvys. Bet čia virėjai visus produktus sugeba taip neatpažįstamai pakeisti, kad nesupranti, ką valgai. Skanu. Labai skanu. Bet molekulinės virtuvės šedevrų galima paskanauti ir neperskridus per Atlantą.
O ką dar veikti Honolulu, pasimėgavus saule, jūra ir maistu? Jei jau atsidūrei kitoje pasaulio pusėje, reikėtų savo akimis pamatyti Perl Harborą, jau nuo XIX amžiaus pabaigos Oahu saloje esančią JAV karinio laivyno bazę, kurią ankstyvą 1941 metų gruodžio rytą subombardavo japonų karo lėktuvai.
Prisipažinsiu: eidama į šią ekskursiją buvau nusiteikusi skeptiškai. Juk esu iš tos šalies, kuri per Antrąjį pasaulinį karą išgyveno ne vienos dienos košmarą ir prarado ne du tūkstančius žmonių. Bet, nuplaukusi į memorialą, kuris pastatytas šalia paskandinto karinio laivo „Arizona“, pamačiusi kyšančius iš vandens šio monstro likučius, baltame marmure iškaltas žuvusiųjų pavardes, Japonijos premjero atvežtą vainiką, susimąsčiau: jei ne tas įvykis, po kurio JAV įsitraukė į karą, dar nežinia, kaip būtų pasisukusi istorija ir kokia šiandien būtų Lietuva. Jeigu išvis būtų.
Bet slogi nuotaika išsisklaido, kai, grįžtant iš šios bazės, gidė ima pasakoti apie kitą žūtį. Negalima juoktis iš mirties, tačiau išgirdus, kaip havajiečiai suvalgė kapitoną Cooką, sunku susilaikyti.
Šis žmogus į Havajus pirmąkart atplaukė 1778-aisiais. Vietiniai į jį bei jo komandą žvelgė kaip į baltaveidžius dievus. Ypač dėl to, kad jie turėjo metalinių daiktų, pavyzdžiui, vinių, ir už jas pirkdavo meilės paslaugas. Bet kai po metų Jamesas Cookas vėl čia pasirodė, netikėtai mirė vienas jo komandos narys. Havajiečiai apstulbo: tai negi šie atvykėliai mirtingi? Tada susirėmė su anglais, nužudė kapitoną, pagal savo ritualus jį iškepė ir paskanavo jo „dieviškos mėsytės“. Kad įgytų dieviškų savybių. Kai likę gyvi jūreiviai pareikalavo grąžinti kapitono palaikus, vietiniai jiems atnešė... geriausių mėsos gabaliukų. Ir niekaip nesuprato baltaveidžių siaubo.
Kiek pagražinimų šioje istorijoje – nežinia, tačiau faktas tas, kad ne aborigenai, kaip dainavo Vladimiras Vysockis, o havajiečiai suvalgė Cooką.
Kad rašinys atrodytų solidžiau – dar šiek tiek tikros istorijos.
Honolulu yra didžiausias Havajų miestas, kuriame gimė dabartinis JAV prezidentas Baracas Obama. Čia kelis dešimtmečius atostogavo, koncertavo ir filmavosi dainininkas Elvis Presley. Čia siautulingus vakarėlius rengė Amerikos tabako magnato dukra Doris Duke – šiandien į šiuos įspūdingo dydžio ir dar įspūdingesnio stiliaus, kuriame susipina indiški, persiški ir mauriški elementai, namus, t.y. rūmus „Shangri La“, kelis kartus per mėnesį pasižvalgyti įleidžiami smalsuoliai.
O Havajų salose esančių gyvosios ir negyvosios gamtos grožybių sąrašas būtų toks ilgas, kad nė neverta pradėti vardyti.
Nors Havajai daugiau negu šimtą metų buvo neoficiali JAV kolonija, tik 1959-aisiais sužaidė reikalingą žaidimą – pasiprašė tapti 50-ąja šios šalies valstija. Šie politiniai gudravimai buvo viešai įvardyti 1993 metais, kai JAV prezidentas Billas Clintonas pripažino neteisėtą Havajų aneksiją 1893-iaisiais ir atsiprašė tautos.
Bet havajiečiai ne itin virkavo dėl tokios Amerikos globos – dauguma jų skubėjo asimiliuotis, suamerikonėti, o likusi saujelė čiabuvių šiandien, pasitaikius progai, vis dar iškelia idėją apie nepriklausomus Havajus. Arba susirenka pagerbti paskutinės Havajų karalienės, kuri baigė gyvenimą įkalinta namuose po nepasisekusio mėginimo susigrąžinti sostą.
Tad Havajai šiandien, regis, gyvena nesibaigiančių atostogų nuotaika ir kviečia visus atvykėlius apsivilkti spalvingais piešiniais margintus marškinius, užsidėti šiaudinę skrybėlę ir pasinerti į amerikietiškai nugrimuotą havajietišką egzotiką.
