Filmuodamasis čia 1960 metais jis taip įsimylėjo šią salą, kad netrukus už 270 tūkstančių dolerių nusipirko vieną iš jos atolų – Tetiaroa (atolas – tai žema žiedo pavidalo koralų sala, kurios viduryje telkšo lagūna. – Aut.). Ne šiaip sau negyvenamą salą, o buvusią Taičio karališkosios Pomarė šeimos atostogų vietą, kur karaliukai važiuodavo priaugti svorio ir pablyškinti odos. Kitaip sakant – pagražėti, tik kitaip, nei mes įsivaizduojame išvaizdos pokyčius po gerų atostogų...
Šį pirkinį M.Brando įsigijo iš vienintelio Taityje buvusio odontologo (vėliau tapusio Didžiosios Britanijos konsulu), kuriam atolą padovanojo karališkoji šeima. Čia aktorius savo draugams pastatė atostogų namukus, nutiesė taką privatiems lėktuvėliams leistis ir pats ilgam apsigyveno. Maža to, dar vedė vietos aktorę Taritą Teriipaią, su kuria susipažino filmuodamasis, ir susilaukė dviejų vaikų.
Taigi dėl visko kalta meilė. O Taityje ji turbūt kitokia. Užburianti. Pavergianti. Užliūliuojanti. Sudrumsčianti protą... Ir tai patyrė ne tik ponas Brando. Nuo tos taitietiškos meilės pakvaišo net visa „Bounty“ įgula ir sukėlė maištą. Mat nepanoro paklusti kapitono įsakymui išplaukti, nes negalėjo palikti nuostabių Taičio moterų.
Todėl Taitį man labiau norėtųsi vadinti ne rojaus, o meilės sala. Tam neprieštaravo ir mūsų kelionės gidas Davidas, kuris dėl meilės taitietei paliko gimtąją Ameriką ir apsigyveno Taityje.
Kokia ta salos moterų meilė, savaime suprantama, man nepavyko išmėginti. Tačiau galiu patvirtinti, kad kažkokį nepaaiškinamą džiaugsmą ir ramybę (o tai juk taip panašu į meilę!) skleidžia viskas aplinkui – gėlės, medžiai, bekraštis vandenynas, kalnai, kriokliai... Tiesiog visą laiką norisi šypsotis, niekur neskubėti. Galiausiai – pasilikti.
„Tad kas per velns ta meilė yr?“
Tai didžiausia Prancūzijos Polinezijos sala. Ji vulkaninės kilmės, dėl to ir paplūdimiai čia – juodo smėlio. Manęs jis netraukė išsitiesti, tačiau vietos gyventojai su malonumu voliojasi ant jo, iškylauja, puotauja išsidėlioję atsineštą maistą, leidžia vaikams šėlti po jį ir atrodyti kaip kaminkrėčiams. Įdomu, kodėl čia prie vandenyno esantys viešbučiai vis dėlto turi auksinio smėlio paplūdimius?
Žmonės, sakoma, čia atplaukė prieš 200 metų iki Kristaus, sukūrė mažas bendruomenes, kurių vadukai kaip skiriamąjį ženklą segėjo raudonų plunksnų diržus. Taip šiame rojuje jie gal ir būtų ilgai ir laimingai gyvenę, jei ne europiečiai. Jie čia pradėjo kaišioti nosį nuo XVIII amžiaus.
Gilesnį įspaudą paliko garsusis britų keliautojas Jamesas Cookas, kuris į Taitį atplaukė 1769 metais stebėti itin reto reiškinio, geriausiai matomo iš šios salos, – Veneros kelionės Saulės panosėje. Būtent dėl jo kaltės saloje atsirado karalienė. Mat prisišvartavęs Matavai paplūdimyje ir itin šiltai vietinių priimtas, jis pamanė, kad tą salos dalį valdžiusi ponia Purea yra Taičio karalienė. Nors tai buvo tik baltaveidžių klaida, ši ponia ja sumaniai pasinaudojo ir kitiems vadukams pranešė esanti salos karalienė. Po kelerių metų čia vėl užsukęs ponas Cookas tą „klaidą“ darkart patvirtino.
Įsimintiną pėdsaką čia paliko ir kapitono Williamo Bligho laivas „Bounty“. 1788 metais jo komanda atvyko prisikasti duonmedžių sodinukų, nugabenti į Karibus, pasodinti ir jų vaisiais pigiai išmaitinti ten dirbančius vergus. Tačiau po pusmečio linksmybių Taityje komanda, pakurstyta kapitono padėjėjo Fletcherio Christiano, atsisakė paklusti W.Blighui – kapitoną kartu su jam prielankiais jūrininkais įsodino į valtelę ir palinkėjo gero vėjo.
Visus šiuos vyrukus mena Matavajaus paplūdimyje, Point Venuso prieplaukoje, jiems pastatyti paminklai. Kapitonui Cookui – stela su žvaigždės formos postamentu (aliuzija į jo kelionę dėl Veneros akibrokšto), laivui „Bounty“ – abiejų kapitonų bareljefai su duonmedžio šakele. O šalia jų – vienintelis Taityje švyturys, sulipdytas minint bene pirmojo europiečio kapitono Samuelio Walliso išsilaipinimą saloje 1767-aisiais.
O ką dar galima pamatyti, pajusti, paragauti, užuosti šiame žemės lopinėlyje? Geriausia apkeliauti salą sustojant prie garsiojo prancūzų tapytojo Paulio Gauguino muziejaus (gal čia ir vėl kalta meilė, kad šis žymus menininkas spjovė į gimtąją Prancūziją ir apsigyveno jos kolonijoje Taityje – turbūt ne veltui mūsų gidas Davidas pašnibždėjo, kad dailininkas čia mirė nuo sifilio, kurį „dovanų“ atvežė pirmieji europiečiai). Dar smagu pasivaikščioti po Harrisono Smitho botanikos sodą, pasigrožėti Vaipahio kriokliu, Maraa grota ir Arahurahu marajė.
Marajės – tai senosios stabmeldžių maldos vietos, savotiškos šventyklos, kur vykdavo svarbiausi bendruomenės gyvenimo įvykiai – krikštynos, vestuvės, laidotuvės ir įvairiausi kitokie ritualai. Šiandien galima pamatyti išlikusias akmenines žmonių ir dievų skulptūras, medinius drožinius.
O ką Taityje valgyti? Žinoma, šviežiausią žuvį, vaisius, jūrų gėrybes, daržoves. Nesistebėkite, jei prie bet kokio patiekalo aptiksite taitiečių itin mėgstamų kokosų įvairiausias pavidalais. Kartą pavakarieniavau viename prašmatniausių gurmaniškų restoranų „Le Coco’s“. Supratau, kad verčiau įsilieti į miestiečių srautą ir lepinti skrandį paprastose, bet tikrą taitietišką maistą be jokių išsidirbinėjimų patiekiančiose užeigose.
Ir dar viena įžvalga. Taitis savo meilės magija gal ir neatgaivins išblėsusių poros jausmų, tačiau bent jau privers nusišypsoti ir apkabinti savo žmogų. Galbūt nesutvirtins susilpnėjusių šeimos ryšių, bet suteiks vilties ir pasitikėjimo eiti į priekį ir ieškoti to, kas prarasta. Gal šią salą ir gali nukonkuruoti grožiu kitos pasaulio salos, tačiau ją pamatyti vis vien verta. Kaip ir viską gyvenime, jei tik yra galimybių ir noro.
