Pradėkime iš nuotolio. Nuo Grifito observatorijos apžvalgos aikštelės, iš kurios geriausiai matomas šis kultinis 9 raidžių derinys. Būtent kultinis, nes pasaulis vis dar nerado atsakymo, kaip paprastų didžiųjų raidžių derinys tapo vos ne maldos vieta ne tik kino gerbėjams, bet ir kiekvienam į šią Amerikos vietą atklydusiam turistui.
Šiandien žinoma daugybė raidžių derinių ar žodžių, kurie lengvai atpažįstami, gerbiami ar net dievinami, bet šitam plyname kalne baltuojančiam užrašui dėl jo magiškos traukos paaiškinimo nėra. Nieko turbūt nepaaiškintų ir jo sumanytojas Harry Chandleris, „Los Angeles Times“ laikraščio savininkas, 1923 metais pastatęs šį paminklą, nes jo galvoje nė minties nebuvo reklamuoti kino industrijos Meką. Jo tikslas buvo pareklamuoti šalia Holivudo nusipirktą žemės sklypą, kurį ketino užstatyti prabangiais namais. Todėl šis ženklas iškilo kaip HOLLYWOODLAND.
14 m aukščio ir 110 m ilgio užrašas galėtų papasakoti daugybę linksmų ir liūdnų istorijų. Tarkim, kiek kartų jį niokojo vandalai, kad dabar jis jau nuo tokių išpuolių saugomas ir įstatymo, ir galingos apsaugos sistemos. Arba kaip 1932 metais jaunutė aktorė Peg Entwistle nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu – užsikabarojo ant H raidės ir nušoko žemyn. Jei ne pats Holivudas, tai bent ženklas jai padėjo išgarsėti. Po mirties. Nes dabar jos vardas visada minimas pasakojant ženklo istoriją.
Per savo devyniasdešimties metų istoriją ženklas patyrė daugybę „plastinių operacijų“ (juk tai Holivude tiesiog būtina!). Rimčiausia jų buvo atlikta 1949-aisiais, kai vietos valdžia ne tik nusprendė medines ženklo konstrukcijas pakeisti metalinėmis, bet ir nuimti žodį LAND. O naujausios operacijos 1978 metais ėmėsi „Playboy“ žurnalo savininkas Hugh Hefneris, kartu su dar aštuoniais mecenatais už ketvirtį milijono dolerių pagražinęs jo veidą.
Tačiau ne visi taip rūpinasi ir džiaugiasi šiuo ženklu. Nelaimingiausi jaučiasi jo kaimynystėje gyvenantys žmonės. Mat jie visiškai nesidžiaugia tokiu milžinišku turistų srautu, kuris mėgina prasibrauti tam nepritaikytomis gatvikėmis. Gyventojai smalsuolius ne kartą mėgino atbaidyti gąsdinančiais užrašais „Turistai, nešdinkitės iš čia“, net kreipėsi į „Google“ prašydami nenurodyti žemėlapiuose ženklo buvimo vietos. Bet...
Tad šiandien galima džiaugtis, kad visos pastangos bevaisės, nes kiekvienas vis dar turi galimybę nufotografuoti šias magiškas raides ir traukti į patį Holivudą, labiausiai garbinamą kino ir kitokių pramogų žvaigždžių šventovę, atsiradusią 1910 metais, kai šioje vietoje ėmė kurtis kino studijos, bėgančios į vakarus nuo Thomo Edisono patentų sistemos (trumpiau – šis kinematografijos išradėjas savo patentų sistema dusino visus kino kūrėjus, o Kalifornija buvo ne jo valdžios vieta).
Holivudas kartu yra ir „smulkiojo verslo mokyklėlė“ – stebėtina, kaip čia ant kiekvieno kampo kiekvienas mikimauzas kala pinigą iš nieko.
Pagrindinė miestelio įžymybė – keletą kilometrų besitęsianti Holivudo šlovės alėja, grįsta pora tūkstančių plytelių su pramogų industrijos žvaigždžių vardais. Ant senųjų, paprasto betono, pradėtų kloti 1958 metais, įspausti ir įžymybių delnų atspaudai bei parašai, ant vėlesniųjų, mažesnių, keraminių – rožinė žvaigždutė su vardu ir pavarde. Įdomu einant per jas pasitikrinti savo žinias „kur aš jį mačiau“, „kur aš jį girdėjau“ arba savotiškai prisiliesti prie mėgstamo žmogaus. Bet kažin ar aš, būdama tokios žvaigždės vietoje, norėčiau, kad per mano vardą tipentų milijonai kojų? Nežinau. Ir nesužinosiu.
Kaip ir neisiu į „Dolby“ teatrą vedančiu raudonuoju kilimu kartu su ekrano garsenybėmis, kur kasmet teikiami Amerikos kino akademijos apdovanojimai „Oskarai“.
Šioje alėjoje tiršta ne tik turistų, bet ir personažų iš populiariausių Holivudo filmų. Jie kviečia kartu nusifotografuoti – tik už 5 dolerius. O jei mėgini tokį personažą vieną paslapčia nufotografuoti, beveik neišvengiamai būsi sučiuptas „nusikaltimo vietoje“, ir koks nors Zoro ar Betmenas pareikalaus sumokėti bent porą dolerių.
Nemokamai nepavyks įamžinti nuotraukoje ir a la Karibų jūros pirato, grojančio tuščiais kibirais gatvėje, ir nusenusios Barbės, besikraipančios pagal iš nešiojamo magnetofono sklindančias dainas. Po kokio pusvalandžio pasijunti įkaitu – kad ir ką fotografuotum, netruks išdygti personažas ir pareikalaus užmokesčio, mat ne jis įpuolė į kadrą, o tu tyčia jo tykojai.
Galvoji, kad atsikvėpsi pramogų parke „Universal Studios“. Neeee, nepavyks. Čia irgi reikia mokėti už kiekvieną priartėjimą prie Pakaliko ar Terminatoriaus. Tačiau „žaidimas vertas žvakių“. Milžiniškoje parko teritorijoje yra tiek pramogų, kad viską aplankyti vienos dienos neužteks. Nebent pirktum VIP bilietą – su juo eini į atrakcionus „be eilės“, t.y. palaukęs eilėje 40 min. O tada jau gali atsiduoti nuostabiam jausmui – pasijusti vaiku. Kaip retai mums tai nutinka...
Čia daugybė šiandien ir vakar populiarių filmų paviljonų, kuriuose gali stebėti ir aktorių vaidinamas scenas iš filmų, ir su 3D akiniais kino salėse patirti nerealių skrydžių, kryčių, kur tave net apspjauna ar per kojas paleidžia bėgti milijonus tarakonų. Cypi kaip vaikas nuo emocijų srauto. Nors tikri vaikai ne visur įleidžiami. Kai kur jie gali patirti per didelį šoką.
Holivudo „Universal Studio“ yra ir iki šiol gyvuojanti seniausia bei garsiausia kino studija ir pramogų parkas. Jos istorija prasidėjo 1915 metais nuo idėjos parodyti lankytojams filmų kūrimo užkulisius. Tada šios ekskursijos kainavo penkis centus kartu su lauknešėliu. Šiandien bilietas be maisto kainuoja 100 dolerių, tačiau parką kasmet aplanko daugiau nei 6 milijonai svečių. Viena populiariausių pramogų vis dar išliko ta pati kelionė po filmų kūrimo vietas, kur pravažiuoji pro butaforinius miestus ir Meksikos ar Teksaso kaimus, patenki į tikrą potvynį ar stebi ryklių žudikų išpuolius iš filmo „Nasrai“, patiri žemės drebėjimą metro ar pavaikštai po lėktuvo kritimo vietą iš filmo „Pasaulių karai“.
Beveik pusšimtį metų čia veikia ir gyvūnų aktorių teatras. Dvidešimtmetį tuoj skaičiuos ir Juros periodo parko atrakcionas. Jis prasideda nuo to, kad sėdi į valtį ir plauki džiunglėmis, iš kurių vis išlenda koks nors milžiniškas plastikinis roplys. Bet įdomiausia kelionės pabaiga: įplauki į dinozaurų ir jų giminaičių suniokotą mokslinių tyrimų stotį, kur tave gąsdina visokie elektros išlydžiai, ir lėtai priartėji prie vandens sienos, už kurios nežinai, kas tavęs laukia. O tada tavo valtelė pasileidžia didžiuliu greičiu, neri į krioklį, o iš jo išniręs leki žemyn į prarają. Šlapias. Klykdamas iš siaubo. Ir sustoji plojančios minios apsuptyje. Man tai buvo pats įspūdingiausias atrakcionas.
Prie senukų atrakcionų priskiriamas ir „Mumijos kerštas“ – čia, važiuodamas traukinuku tamsiais siaurais tuneliais, būni užpultas tarakonų, negyvėlių ir kitokių šlykštynių. Toks malonumas trunka dešimt minučių. O jo laukti eilėje reikia penkiskart ilgiau. Naujesni atrakcionai – „Transformeriai“ ir „King Kongas“ 3D formatu. Užsidedi akinius ir... nardai simuliatoriumi po gerųjų ir blogųjų karą.
Jei nenori patirti aštrių pojūčių, gali tik pasėdėti dešimtyse kavinių, restoranų, barų, picerijų, ledainių ar be didelio išgąsčio (išskyrus būti aplietam vandeniu) užsukti pažiūrėti gražaus spektaklio dirbtiniame vandenyne, sukurtame pagal filmą „Vandens pasaulis“.
Dienos ir šiame parke, ir Holivude pralekia akimirksniu. Gal dėl to, kad vaikystėje viskas atrodo paprasta ir lengva. Būtent čia ir gali pasijusti vaiku.
