Išgelbėti iš šios klampios situacijos gali tik tokia skaitytojų auditorija, kuri nemažai keliauja, daug patiria, turi panašų patogumo ir įdomumo supratimą. Tokia, kuri matė daugiau negu Turkijos viešbučio su „viskas įskaičiuota“ poilsiautojai. Todėl mano mintys – panašiems į mane.
O dėl tokio mano kritiško požiūrio į keliavimą prašau kaltinti Ingą Bytautę, išskirtinių kelionių organizatorę, kuri prieš kiekvieną išvyką atitempia kalną suvirškintos informacijos, kur ką galima pamatyti, paragauti, patirti ypatinga, o ne numindyta turistų ordų.
Šįkart norėčiau pasidalyti įspūdžiais apie Los Andželą, antrą pagal dydį JAV miestą (per 17 mln. gyventojų), iš tiesų žinomą ne dėl savęs paties, o dėl priemiesčių – Holivudo, Santa Monikos, Beverli Hilso, Long Bičo.
Dabartinę Los Andželo vietą 1542 m. aptiko portugalų jūrininkas Juanas Rodriguezas Cabrillo, atplaukęs čia su Ispanijos Karalystės vėliava. Tačiau pasauliui šis miestas tapo žinomas tik XX a. pradžioje, kai čia atsirado Holivudas, iki šiol išlikęs pasaulio kino sostine. Vienas iš šešių Los Andželo gyventojų vienaip ar kitaip susijęs su kino pramone, o Kino meno akademija seniausia JAV.
Dar šis miestas puikuojasi 841 muziejumi ir meno galerija – tai daugiausia, kas pasaulyje gali tekti vienam miestiečiui.
O kokia yra pati LA (kaip Los Andželas dažnai vadinamas) širdis, „senamiestis“? Betono džiunglės – dangoraižiai, pripildyti kostiumuotų klerkų. Kadangi per trumpą pietų pertrauką jie skuba kuo greičiau prikimšti savo skrandžių, miesto centras (Downtown) gali pasiūlyti tik greitojo maisto užeigas, kur reikia akimirksniu apsispręsti, ką valgysi, nes už tavęs nekantraudama trepsi eilė skubančiųjų išsinešti maistą dėžutėje ar maišelyje ir sukirsti kur nors šalia ant suoliuko. Nesiūlau ten užeiti. Tad ką čia veikti dieną?
Aplankyti muziejus, tarkime, Gamtos istorijos muziejų („Natural History Museum“), kuriame rodoma visa žmonijos evoliucija, didžiulės dinozaurų ir drugelių ekspozicijos, arba šiuolaikinio meno muziejų MOCA su 6000 eksponatų, nors iš išorės apžiūrėti „La Phil. Walt Disney Concert Hall“ – sakoma, kad tai vieni įspūdingiausių koncertų rūmų pasaulyje. Mėgėjams pasižmonėti patiks kinų, japonų, korėjiečių ar meksikiečių gyvenamieji rajonai su jų nacionaline architektūra, restoranais, parduotuvėmis.
O vakarą reikėtų skirti pilvo šventei. Tada atidaromi puikūs restoranai.
Geriausiai vertinami – „Bestia“, „Alma“, „The Palm“, „Baco Mercat“, „Water Grill“, „Church & State“. Tik maža smulkmena – į juos pavyks patekti užsirezervavus staliuką ir palaukus gal porą dienų... Man teko laimė apsilankyti keliuose tokiuose.
Įsimintiniausias – „L.A. Prime“ didkepsnių restoranas viešbučio „Westin Bonaventure“ 35-ajame aukšte (www.thebonaventure.com/la-prime). Ta detalė itin svarbi, nes, sėdėdamas debesyse, vienoje vietoje gauni peno ir akims, ir pilvui. Nors šis restoranas siūlo ne tik mėsos, bet ir žuvies bei jūrų gėrybių, siūlau paragauti minkštutėlio jautienos kepsnio iš įvairiausių jaučio dalių su įvairiausiais pagardais. Jo vaizdas iš pradžių išgąsdina – tau atneša kažkokį degėsį, o jis, pasirodo, žolelėse apvoliotas nuostabus, sultingas mėsos delikatesas. Toks, kad jį prapjovęs prisieki čia sugrįžti darkart.
Tačiau Los Andžele, kaip ir visuose miestuose, yra vietelių, kurios nesipuikuoja pirmosiose kulinarijos vertintojų sąrašų pozicijose. Viena tokių – „Fogo de Chao“.
Pirmąkart šį brazilišką restoraną aplankiau Rio de Žaneire. Todėl buvo smalsu palyginti jo brolį dvynį JAV.
Jo ypatumas – persivalgyti iki nugriuvimo įvairiausių ant žarijų pagal senovinį gaučų receptą keptų mėsyčių. Jeigu dar lieka pilve vietos išragavus itin gausų užkandžių meniu. Stovi prie ilgiausio baro, nukrauto visokiausiomis daržovėmis, sūriais, vaisiais, kurių gali krautis, kiek širdis geidžia, ir supranti, kad reikia save stabdyti. Laikaisi iš paskutiniųjų, kad neprisikimštum per pirmąjį pusvalandį, bet kaip atsispirti palmių šerdims, karamelizuotiems bananams, šviežutėliams smidrams ir kitokioms skanybėms?
Kiekvienas restorano svečias gauna po raudonos ir žalios spalvos žetoną: nori papildyti lėkštę – padedi žetoną žalia puse į viršų, o jei nori pasakyti „palaukite“ arba „gana“ – raudona. Po salę be paliovos zujantys padavėjai visa tai stebi ir akimirksniu prisistato su kvapiu mėsos iešmu.
Jautienos nugarinės ir išpjovos kepsniai, ėriuko koja, kiaulienos filė ir šonkauliai, vištų šlaunelės arba krūtinėlės, dešrelės... Bet angliavandenių mėgėjams didžiausią įspūdį palieka San Paulo sūrio bandelės. Iš restorano svečiai ne išeina, o išsiridena.
Tačiau, be Los Andželo centro, yra ir jo pakraščiai.
Beverli Hilsas, turtuolių ir garsenybių gyvenamas rajonas. Galima net užsisakyti ekskursiją aplink milijardierių vilas. Aš ją pavadinčiau „Pabučiuok į spyną“, nes, be vartų ir aukščiausios tvoros, čia nieko daugiau nepamatysi. Lankytojams atvira vienintelė naftos magnato Edwardo Doheny 1926 m. pastatyta vila ir parkas. O apie Elvio Presley, Michaelo Jacksono, Eltono Johno, Michelle Pfeiffer ar Jennifer Lopez ir dešimčių kitų žvaigždžių buitį galite pafantazuoti vertindami jų namo stogą ar akliną gyvatvorę.
Nors įžymybių namų apžiūrinėjimas kelia šypseną, tai bene svarbiausia šios vietovės turistinė atrakcija nuo pat Beverli Hilso atsiradimo prieš beveik šimtmetį. Jau tada miestelio meras, paklaustas apie svarbiausią jo darbą, juokais atsakė – parodyti svečiams, kur yra Holivudo žvaigždžių Mary Pickford ir Douglaso Fairbankso namai...
Šiandien dar siūlomas turas „Pagauk žvaigždę gatvėje, parduotuvėje ar restorane“ – žiopliai tampomi po vietas, kur įžymybės užeina apsipirkti ar pavalgyti. (Įdomu, keliems laimingiesiems pavyksta pamatyti nors vieną žvaigždę?) Dar galima nusifotografuoti prie viešbučio „Four Seasons“, kur buvo filmuojama „Graži moteris“ su Julia Roberts (vis šioks toks prisilietimas prie žvaigždėto gyvenimo) arba prasieiti Rodeo keliu – gatve, kurios parduotuves nusiaubusi Julia iš gatvės kekšės pavirto puikiąja ledi. Tam net rengiama ekskursija „Window shopping“ apžiūrėti prabangiųjų šios gatvės parduotuvių vitrinų, t.y. per stiklą palaižyti medaus...
Be ironijos: jei yra tokia pasiūla, vadinasi, yra ir paklausa. Gal kai kas apsipirkti pasaulio mados šventovėse išgali tik per langą. Juolab kad Rodeo kelyje nusidriekusios parduotuvės prekiauja didesnėmis(!) negu Europoje tų pačių prekių ženklų kainomis. Juk nedera pamiršti, kad čia – itin turtingų žmonių išlaidavimo vieta.
Pasivaikščiojus šia spindinčia gatve (su pirkiniais ar be jų) siūlau atsikvėpti greta esančiame restorane „The Farm“. Jo ypatumas – fermerių tiekiami švieži produktai. Valgiaraštyje vyrauja salotos ir sumuštiniai. Užtat kokie! Klevų sirupe keptos lašišos salotos su obuoliais, vyšniniais pomidorais, cukruotais riešutais. Arba lėtai keptos kiaulienos sumuštinis su šviežių daržovių salotomis ir namine bandele. Tikrai skanu ir šviežia. Tuo dar labiau patikiu matydama prie gretimo staliuko klegančias gražias moteris, atrodančias kaip tikros žvaigždės kasdienybėje ar draugužės iš „Sekso ir miesto“ ir akivaizdžiai atskubėjusias iš sporto salės pagraužti salotos lapo su taure vandens.
Norintiems „mišelinų“ – restoranas „Spago“, kuriame šeimininkauja garsus virtuvės meistras Wolfgangas Puckas. Pageidaujantiems prie gretimo staliuko pasėdėti su Holivudo žvaigžde – viešbutyje „Beverly Hills“ esantis „The Polo Launge“ arba baras „Nineteen 12“.
Dar jaučiate alkį žvaigždėms? Eikite į Holivudo muziejų, kuris įsikūręs legendiniame „Max Factor“ pastate. Čia buvo grimuojamos visos garsiausios auksinio Holivudo amžiaus aktorės – ir Marilyn Monroe, ir Katharine Hepburn, čia eksponuojami jų asmeniniai daiktai ir filmų atributika.
Bet Beverli Hilsas dar ne toks nepelnytai išgarbstytas kaip Santa Monika.
Šios vietos aprašymas skamba itin viliojamai – nepakartojamo grožio paplūdimiai, akį glostanti gamta, ėjikų, bėgikų ir dviratininkų takai palei vandenyną, gatvės menininkų (klounų, muzikantų, dailininkų, žonglierių, mimų etc.) rojus...
Ir kodėl man taip nesiseka? Kodėl man pavyko pamatyti vos keletą valkatų, miegančių po gėlių krūmu, ir keletą beviltiškų tepliotojų bei vaidintojų? Kodėl tame „nuostabaus grožio paplūdimyje“ įrengta milžiniška automobilių aikštelė, šalia kurios voliojasi poilsiautojai? Ir kodėl nesinori užsibūti pagrindinėje linksmybių vietoje – tai tiltas į jūrą (keliskart didesnis negu Palangos) su lošimo aparatų namukais ir cukraus vatos kioskeliais? Paprasčiau būtų pasivaikščioti lietuviško kurorto J.Basanavičiaus gatve – lygiai tas pat.
Nuotaiką pataisyti gali nebent jūrų gėrybėmis pripildytas skrandis mielame restorane „Water Grill“, veikiančiame jau ketvirtį amžiaus. Jo įdomumas – ne tik skanėstas lėkštėje, bet ir galimybė stebėti vėžiagyvio kelią nuo akvariumo iki stalo ir savotiška pamokėlė, kokią kokio gyvio dalį galima tiekti.
* * *
Šiandien dar siūlomas turas „Pagauk žvaigždę gatvėje, parduotuvėje ar restorane“ – žiopliai tampomi po vietas, kur įžymybės užeina apsipirkti ar pavalgyti.
G.Šerpytienė
* * *
Galima net užsisakyti ekskursiją aplink milijardierių vilas. Aš ją pavadinčiau „Pabučiuok į spyną“.
G.Šerpytienė
