Ko Daliai Grybauskaitei neparodė Izraelyje?

Šią savaitę ten vieši prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šeimininkai jau parodė Jeruzalės senamiestį, Raudų sienos moterų atkarpą, viešnia turėjo progos pro automobilio langą pasidairyti į Vakarinę pakrantę bei paskubomis dirstelėti į veržlųjį Tel Avivą. Per oficialius vizitus laiko ekskursijos beveik nelieka, tačiau juos stebintiems žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad ta šalis gal nelabai ir turi ką daugiau parodyti.

Panašiai ilgą laiką maniau ir aš. Šią klaidą ištaisiau tik šiemet, kai po tolimų ir labai tolimų kelionių pagaliau užsukau į Šventąją žemę. Ši šalis mane tiesiog pribloškė įvairove, kulinarija bei maloniomis staigmenomis. Ir, žinoma, draugiški, smalsūs, paslaugūs žmonės. Dar pridėkime faktą, kad iš Lietuvos į ten tiesiogiai skraidina bent dvi avialinijos – ir jau turite pagundą kitai palyginti netolimai kelionei suplanuoti.

Nors tai – nedidelė šalis, ji pašėlusiai įvairi. Nuo dykumų – iki kalnų snieguotomis kepurėmis. Derlingi (žmogaus dėka) slėniai, vynuogynai, puikūs paplūdimiai. Senovinius miestus turbūt čia minėti būtų tiesiog beprasmiška. Izraelis tiesiog yra žodžių „istorija“ ir „archeologija“ sinonimas.

Tiesa, jie ten turi keturias jūras. Viena mažiau nei italai, bet kadangi pastarieji tiesiog yra prisigalvoję skirtingų pavadinimų tai pačiai Viduržemio jūrai, skysime, jog čia – lygiosios. Ta pati Viduržemio jūra skalauja ir Izraelį, o Tel Avivas visai pagrįstai didžiuojasi vienais geriausių paplūdimių pasaulyje.

Šioje kelionėje spėjau aplankyti tris iš keturių Izraelio jūrų. Nuošalyje liko Raudonoji, tačiau jūs savo kelionę galite pradėti būtent nuo ten – atskridę į Eilato kurortą. O išvykti visai patogu būtų jau pervažiavus šalį – iš Ben Guriono oro uosto Tel Avivo pašonėje.

Kitos dvi jūros – viena už kitą keistesnės. Tarkime, Galilėjos jūra, kurią dar vadina Tiberiados ežeru. Gali vadinti kaip nori, bet vieta – nepaprasto grožio. Karštą dieną brisdamas į vėsų gėlą vandenį prisimerkiu ir žvelgiu į žalias pakrantes. Tai – vietos, kuriose Jėzus daug ko nuveikė, o paskui čia nuolat vyko kažkas svarbaus.

Vanduo slūgso 213 metrų žemiau jūros lygio, todėl tai – antroji vieta pagal šį rodiklį. Pirmoje – Negyvoji jūra, dar keistesnė už šį ežerą. Jei Galėja gėla, tai Negyvoji – tokia druskinga, kad abi sumaišius, ko gero, išeitų sūriau už bet kokį vandenyną.

Ši jūra – ne maudynėms ir ne nardymui. O tam keistam plūduriavimo jausmui, kokio iki tol nebuvau patyręs. Tiesiog nulipi metaliniais laipteliais į vandenį, lėtai nubrendi moliu gilyn. Ir sėdiesi. Gali sėdėti, gulėti ar net bandyti verstis ant pilvo, bet nieko gero iš to mėginimo irtis nebus. 34 procentai druskingumo kels į viršų, o jei pateks ant veido ar akių – teks dar labiau pasūdyti šitą stebuklą savo ašaromis.

Žmonės brenda, naujokai nustebę šūkteli, paskui tepasi juodu kaip degutas (ir, sakoma, labai naudingu odai) purvu. Tada fotografuojasi, atsargiai taškosi, nusiplauna purvą ir plūduriuoja. Jei norisi klasikinio kadro – brisk į krantą, atsinešk laikraštį ir atsigulęs ant vandens pozuok kaip ant kušetės namuose. Išbandyta tūkstančius kartų, bet vis dar neatsibodusi poza.

O jei dar yra laiko – kiekvienam lietuviui būtina aplankyti Masados tvirtovė. Ten kadaise viskas vyko kaip Pilėnuose. Tik pilį apsiautė ne kryžiuočiai, o romėnai. Ten irgi niekas į nelaisvę pasiduoti nenorėjo. Įspūdingas funikulierius, neįtikėtini senovės architektų ir inžinierių sprendimai, kvapą gniaužiantys vaizdai. 

Kaip ir daugelis atvykėlių, pažintį su šia įstabia šalimi pradėjome nuo Jeruzalės. Tiksliau – Alyvų kalno, nuo kurio puikiai matosi geltonas senasis miestas su centrine detale – Šventyklos kalno kupolu. Tas auksas taip ryškiai švyti ryto spinduliuose, kad stovėdamas ant vėjuoto kalno, atrodo, pakilsi kaip vienas tų balandžių ir prasuksi ratą virš uždraustos mums su jumis vietos.

Ten į vidų patenka tik islamo žmonės, visi kiti grožisi (arba meldžiasi) per atstumą. Raudų siena žydams dėl to tokia svarbi – tai arčiausiai Šventyklos esanti vieta.

Gidas mums vis pasakojo, mes vis ėjom. Istorijos pynėsi vienos su kita, Alyvų kalną keitė istorijos persunkti kiemai, gatvės, šventyklos. Vėliau – klaidžioji Via Dolorosa, kur pranašas kadaise nešė jam užkrautą kryžių. Dabar tai – tiesiog siaura Rytų miesto gatvė, prikaišyta arabiškų suvenyrų parduotuvių, o kalvarijas žymi durys su atitinkamais skaičiais. Miestas – knibždantis keisčiausių tipažų, dvelkiantis niekada neragautais valgiais ir murmantis nežinomas maldas. Toks, kaip buvo anuomet ir bus po mūsų.

Paskui tie faktai, skaičiai ir istorijos, kaip juodi akmenys krentantys į sąmonę, kažkuriuo momentu ima varginti. Bet štai dar viena bažnyčia. Labai reikšminga. Kristaus kapo. Sakau be jokio patoso: ta vieta tiesiog pulsuoja energijos pliūpsniais. Labai įvairiais. Jei esate linkę tikėti, kad reikšmingi įvykiai palieka neregimą žymę akmenyje, pajusite Tą Foną. Kažkur čia jį nukryžiavo, ten pat nukėlė nuo kryžiaus ir laidojo. Ten jis ir prisikėlė.

Žvakių kvapas, smilkalai, nuolatinis murmesys, aidintis po skliautais ir auksiniai spinduliai po aukštais kupolais kuria magišką nuotaiką. Tik tas nesibaigiantis minios trypčiojimas, neleidžiantis pajusti visą vietos didybę. Ir dar – ekstazėje ant akmens plokštės klupinėjantys rusai.

Gal jiems niekas nesakė, kad plokštei tik 200 metų, bet koks skirtumas. Kaip sakė Foksas Malderis iš „X failų“ – aš noriu tikėti. Jie tiki. Šventai, ir tai yra gražu.

Tiesa, silpnesniems protams Jeruzalė gali tapti spąstais, o gal vartais – kaip pažiūrėsi. Pats mačiau kelis barzdotus vyrus miglotomis akimis. Jų kojos buvo žaizdotos kaip Mokytojo, o delnuose kraujavo stigmos. Tikros, o gal dėl buitinių traumų – nežinau, bet supratau, kad tie tektoniniai lūžiai šioje Žemės vietoje per amžius panašiai veikia žmones.

Visai kitos jausmas lydėjo toliau nuo šių istorinių vietų. Kitoje istorinėje vietoje, Kapernaume. Ten kur gyveno Petras. Tas pats Petras, žvejas, apaštalas, rojaus vartų šeimininkas. Jo namas ant ežero kranto – atkastas ir apsaugotas keistos formos statinio, kuris primena ir vandenų, ir kosminį laivą.

Perėję erdvią stovėjimo aikštelę, atsidūrėme tarp senų kolonų ir sienų fragmentų. Statinys virš pamatų, kur kadaise gyveno Petras – beveik vien stiklas. Bažnyčia, kurioje būdamas matau raibuliuojančias ežero platybes ir svyruojančius senus alyvmedžius. Virš galvos kažkur stiklo palubėje suplazda šventoji dvasia balandžio pavidalu. Taip gera ten sėdėti, kažkas tarsi prikausto, todėl prireikia pastangų iš ten išeiti ir važiuoti toliau.

O toliau – vėl istorinės vietos, didžių įvykių akmeniniai liudijimai. Čia vanduo vynu pavirto, ten prekijai iš šventoriaus išvaikyti, o štai siaura kaip nusekusi mūsų Vilnelė, tik kakavos spalvos šventoji Jordano upė. Čia jį krikštijo. Anapus, už kokių šešių žingsnių, šešėlyje snaudžiantys Jordanijos kareiviai. Mūsų pusėje rusai ką tik pakrikštijo paauglę dukrą, visi baltai apsirengę, besišypsantys ir kažkokie netipiškai tylūs.

Jei maža istorijos – še tau romėnų amfiteatrai su cirku ir tuzinais puikiai išlikusių kolonų. Išalkai? Suki į pakelės užeigą, kur vikrios moterys atneš falafelio (tokie kukuliai) su pita (duona), pustuzinį lėkštučių su šviežutėliu humusu ir išspaus kokį citrusinį vaisių. O dar geriau – šakšuką, patikėkite, taip paruoštų kiaušinių dar neragavote, o paskui norėsite pakartoti visą tą kulinarinio paveldo stebuklą grįžę į namus.

Bet tegu neklaidina jūsų tie, kurie Izraelyje regi tik Šventąją žemę, dievus, kapus ir mokslininkus. Viso to ten išties pakaktų kelioms valstybėms, bet mes gyvename čia ir dabar, todėl švęsti gyvenimo važiuokite į Tel Avivą. Kai kurios šio palyginti jauno miesto (Izraelio masteliais) vietos naktį primena pasaulio lošimų ir pramogų sostines.

Kartais net sunku patikėti, kad mažiau nei už šimto kilometrų romiai snaudžia Jeruzalė. Naktinis Tel Avivo šėlsmas ir dienos pramogų gausybė – tarsi simboliškas priminimas, kad visa tai praeina, todėl atidėlioti per ilgai nieko neverta. Miestas nusidriekęs palei Viduržemio jūrą. Jaukios kavinės, paplūdinio barai, gyva muzika, kepamos žuvies kvapas, medinės prieplaukos. Mintys nejučia sugrįžta Sidnėjaus, Santa Monikos, Monte Karlo, Keiptauno vaizdai.

Bet ne, šis miestas – unikalus. Panašumų su kitais jūrų uostais yra, tačiau jie nublanksta atidžiau žvilgtelėjus. Viešbučiai prie jūros – seni, kai kurie net trupančiais fasadais. Tačiau vidus – nepriekaištingas, paslaugos – aukščiausio lygio, tiesa, viskas kainuoja panašiai kaip Vakarų Europoje, o kai kur – ir brangiau.

Gali žingsniuoti pakrante šitaip į save gerdamas miesto gyvenimo garsus ir vaizdus, nepabos net nukeliavus dešimtį kilometrų, vaizdai nuolat keičiasi, štai šunų pliažas, antai – jūros gėrybių restoranų virtinė, atrakcionai vaikams. Ir visur – puikus smėlėtas dugnas.

Bet pasuk nuo jūros, ir pamatysi art deko stiliaus pastatų virtines, erdvius prekybos centrus su viskuo, ką tik galėtum įsivaizduoti vartotojų rojuje. Sutemus gyvenimo pulsas ima tvinksėti dar stipriau, duris atveria nesuskaičiuojama galybė naktinių klubų.

Kaip sakė keli čia gyvenantys draugai, mes žinome, kad taiką čia bet kada gali nutraukti karas, taip jau yra ne kartą buvę. Po karo vėl bus taika, bet dėl to niekas per daug nekvaršina galvos. Tiesiog džiaugiasi dar viena gražia diena saulėtame Viduržemio jūros mieste, kurį bent sykį aplankius norisi grįžti vėl ir vėl.

* * *