Džeimstaunas – kaubojų laikų miestukas. Ne butaforinis – tikras! Jame buvo nufilmuotas ne vienas vesternas: „Idalgas“ („Hidalgo“), „Žalieji hektarai“ („Green Acres“), „Laukiniai Laukiniai Vakarai“ („The Wild Wild West“), jame ir šiandien Holivudas mėgsta sukti juostas apie anų dienų kietus vyrukus, įspūdingai valdančius savo revolverius, maukiančius smuklėse viskį, tvirtai sėdinčius balne ir dar tvirčiau laikančius skrybėlę ant galvos.
Kai važiuoji dulkėta Džeimstauno gatvele, kurios abiejose pusėse sutūpę nakvynės namai (atleiskit – viešbučiai), krautuvėlės, šerifo kontora ir smuklės, atrodo, kad laikas čia sustojęs jau kelis šimtus metų. Jautiesi kaip laiko mašina nuvykęs į tuos Laukinių Vakarų užkariavimo metus. Ar čia tikrai jau XXI amžius?
Apsistojame seniausiame Džeimstauno viešbutyje „Historic National Hotel“ (18183 Main Street, PO Box 502, www.national-hotel.com). Norisi sau įgnybti ir pasitikrinti, ar nesapnuoju. Skaitau prie įėjimo prikaltą metalinę lentelę: „Ši istorinė aukso karštinės laikų vietos įžymybė, pastatyta 1859 metais Heinricho Neilsono kaip „Hotel Europe“, priglausdavo kalnakasius bei kilminguosius ir pasiūlydavo pastogę, maistą ir smuklę. Šis medinis pastatas buvo smarkiai apgadintas per gaisrus 1901 ir 1927 metais. 1900-ųjų pradžioje pavadintas „Historic National“, šiandien jis yra vienas seniausių apylinkėse veikiančių viešbučių.“
O virš šios lentelės – tų laikų griežtas perspėjimas: „Spjaudyti ant šaligatvio draudžiama. Bauda nuo 5 iki 100 dolerių. Sveikatos departamentas.“
Įžengęs pro duris nepamatai viešbučio registratūros, o tik galimybę sukti arba į restoraną, arba į smuklę. Žinoma, patrauklesnis antrasis variantas. Čia per visą ilgį išsitempęs senučiukas, daug ko matęs ir uostęs, gerokai nutrintas baras. Apie jo amžių galima spręsti iš nuotraukų, kuriomis nukabinėta siena. Jose – šį barą ramstę džentelmenai ir kaubojai. Data – praėjusio amžiaus pradžia.
Priešais barą – tualetas, virš kurio durų kabo įspėjimas: „Kaubojai, palikite savo šešių šūvių revolverį barmenui.“ Pasirodo, priminimas buvo būtinas dėl paprastos priežasties: įkaušę kaubojai, rausdamiesi kelnėse, neretai supainiodavo „vamzdžius“ ir persišaudavo savo vyriškumą...
Štai tokioje linksmoje baro aplinkoje ir sutvarkomi visi atvykusių svečių apgyvendinimo formalumai. O tada pasiūloma patiems užsitempti lagaminus siauručiais girgždančiais laiptais į antrąjį aukštą ir susirasti savo kambarį. O užlipus vėl laukia netikėtumas: kambariai atidaryti – gali kiekvieną jų apžiūrėti, kol jis neužimtas. Kiekvienas jų vis kitoks, bet visi atrodo kaip muziejiniai. Galima nekalbėti apie tualetus, kur vanduo nuleidžiamas trūktelėjus virvutę, ar vonias žalvarinėmis kojelėmis, bet negali nepastebėti mielų gėlėtų sienų apmušalų, sentimentalių paveiksliukų, pliušinių meškiukų ant lovų ir rauktų užuolaidų ant langų, nuo laiko pajuodusių veidrodžių ir stalinių lempų. Kaip ir koridoriaus gale besipuikuojančio telefono – tokio, kur klausytis reikia pro vieną vamzdelį, o kalbėti – pro kitą. Regis, viskas palikta taip, kaip buvo TADA. Tada, kai prasidėjo šio viešbučio istorija, verta ištiso romano – ir meilės, ir siaubo.
Taip taip, šis viešbutis turi SAVO vaiduoklį! Bet jo nebijoti pataria skelbimų lentoje kabantis jam skirtas eilėraštis, jo „nuotrauka“, istorijos apie juokingus ir ne visai jo iškrėstus pokštus. Bet prieš vaiduoklį buvo meilė. O tos meilės aprašymą kiekvienas svečias gali rasti spintelėje prie savo lovos šalia Biblijos. Trumpai atpasakosiu turinį.
Turtingos šeimos dukra įsimyli į jų namus užsukusį komivojažierių. Jaunuoliai nusprendžia pabėgti kur nors toli ir slapčia susituokti. Pasirenka Džeimstauną. Apsigyvena (mūsų!) viešbutyje atskiruose kambariuose. Vestuvių išvakarėse jaunikį per kivirčą kažkas nušauna kažkokioje smuklėje. Jaunoji apsirengia vestuviniais drabužiais, atsisėda į krėslą ir miršta iš širdgėlos.
Tiesą sakant, užmiršta išeiti anapilin ir tampa būtent tuo viešbučio vaiduokliu, kuris naktimis klaidžioja koridoriumi, degioja lemputes, išmėto svečių drabužius, skrebenasi ir ūkauja...
Ta nelaimėlė, kurios vėlę kambarinės, nuolat su ja susiduriančios, praminė Flo, dažniausiai siautėja antrajame aukšte, bet rytais nulipa žemyn gerti kavos...
Galima iš to juoktis, bet turistų pildomose atsiminimų apie vaiduoklę knygose (jos guli prie rytinės kavos aparato svetainėje) mirgėte marga visokiausių jų patirtų nepaaiškinamų nakties nuotykių.
Nuotykių pilna ne tik viešbutyje, bet ir miestelyje.
Vos iškeliame koją iš viešbučio, prieš akis kabalioja... pakaruoklis. Tiksliau – už kažką nusikaltusio ir taip nubausto aukso ieškotojo iškamša. Kaip pamoka nedorėliams. O po juo stovintis kalnakasių vežimėlis su iškastomis uolienomis papuoštas metaline lentele su aprašu, kad Džeimstaunas buvo įkurtas 1848 metais per mylią nuo pirmojo tose apylinkėse rasto aukso grynuolio. Jau kitąmet čia pasirodė ponas George’as F.Jamesas, prekeivis, garsėjęs mokėjimu papirkti reikalingus valdžios žmones. Ypač vaišindamas šampanu. Netrukus jis nusipelnė tiek jų malonės, kad buvo paskirtas valdyti miestelį ir tas net buvo pavadintas jo vardu.
Šalia įsikūrusi krautuvėlė, kuri anais laikais turbūt buvo mados centras, nes iki šiol virš durų išsaugojo lentelę su užrašu: „Ką tik gauta naujausia moterų mada iš Niujorko ir Paryžiaus.“ Bet šiandien čia jokios mados nė su žiburiu nerasi. Kaip ir gyvybės šiame miestuke.
Priešais šerifo nuovadą – smuklė. Storulis barmenas itin rimtu veidu man labiau primena vilkiko vairuotoją, o ne smuklininką. Nors vidurdienis, baras pilnut pilnutėlis. Su bokalu įsitaisome terasoje. Nejučia užsimezga pokalbis su jaunuolių porele. Kaip jie čia gyvena? Paprastai – taip, kaip čia gyveno proseneliai, seneliai, tėvai. Ir turbūt taip gyvens jų vaikai. Darbas, smuklė, namai. O kur atostogaujate? Na, tai pas gimines, pora mylių nuo čia. O ką svajojate aplankyti? Na, tai gal tą šimtą kilometrų įveikę San Fransiską pamatysim... Kada nors... O ką jūs čia veikiate vidury dienos? Na, nei mano lent-pjūvėje (stalius), nei mano ligoninėje (slaugė) nieko rimta nevyksta, tad galima ir atsipūsti.
Nykoka. Viena vertus, gal ir gerai neati-trūkti nuo savo šaknų, bet ne tiek, kad nesvajotum apie pasaulį, nutolusį nuo tavo lovos toliau negu per kelis šimtus kilometrų...
Bet mums tenka atsisveikinti su aukso ieškotojų palikuoniais ir traukti į įspūdingąjį Josemičio nacionalinį parką, išsidriekusį Siera Nevados kalnų papėdėje Kalifornijos valstijoje.
Čia mano iškalba ir baigiasi. Tikriausiai visas gyvenimas, praleistas ant asfalto (neturėjau nei močiutės kaime, nei kolektyvinio sodo, nebuvo ir iškylų su palapinėmis ir laužais), man kai ką užblokavo, nes visada pasijuntu kvaiša, kai atsiduriu šalia alpėjančio nuo gamtos grožio žmogaus.
Tai ko beldžiausi į tą Josemičio parką, vadinamą pasaulio gamtos šventove? Dėl to, kad ši vieta yra mano kelionių sąraše. Tiksliau, BBC sudarytame sąraše „50 pasaulio vietų, kurias turi pamatyti iki mirties“, kurį tikiuosi iki savo paskutinio atodūsio kaip nors įveikti.
Trumpai: gamtos mylėtojai šiame 3000 kvadratinių kilometrų plote tikrai turėtų dėl ko alpėti ir dūsauti. Man irgi buvo gražu. Pusdienį. Paskui „elementai nusėdo“ ir užplaukė nepaaiškinamas abejingumas tam gamtos grožiui.
Jei be ironijos – tikrai negali likti abejingas toms laiko nugludintoms granito uoloms, milžiniškoms sekvojoms, krištoliniams kriokliams. Bet ežerams ir upeliukams, miškams ir pievoms konkurentų galima rasti ir Lietuvoje. Tačiau šį parką, šįmet švęsiantį savo 125-ąjį gimtadienį, kasmet aplanko per tris milijonus smalsuolių. Atvažiuoja ir dienai, ir mėnesiui. Su namukais ant ratų ar palapinėmis. Kopia į kalnus, klaidžioja po miškus, plaukia upėmis, joja arkliais ir mulais, važinėja dviračiais ir automobiliais – čia tiek prigalvota maršrutų ir kitokių pramogų, kad gali ir per metus nespėti visko išmėginti ir patirti.
Svarstau, gal tikrai ta gamtos magija atsiskleidžia ne per dieną? Gal man vertėjo čia apsigyventi kokiam pusmečiui? Pajuokavau...
