Pažintis su PAR prasidėjo Johanesburge. Pirmasis įspūdis: raudona žemė, kaip iš Discovery kanalo ir nuostabus pavasaris lapkričio mėnesį, kuomet žydi nematytais violetiniais žiedais didžiuliai medžiai. Antrasis įspūdis: visi gyvena kalėjime, nes kiekvienas namo langas (net jei jis šeštame aukšte) yra grotuotas, kiekvieną namų kvartaliuką juosia tvora, kuria teka elektros srovė, o prie įvažiavimo budi ginkluoti apsaugos darbuotojai.
Apsistojau Sandton rajone, kuris laikomas verslo centru ir bene pačia saugiausia vieta visoje Afrikoje. Tai iš tiesų graži vieta, kurioje daugybė tarptautinių kompanijų, visų bankų HQ, PAR akcijų birža ir tt. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad galima jaustis saugiai ir išeiti pasivaikštinėti po miestą. Tikrai saugi vieta yra vienintelė Nelsono Mandelos aikštė, apsupta aukšto pastatų komplekso, kuriame didelis supermarket, verslo centras, viešbutis.
Į susitikimus tarp Johanesburgo ir Pretorijos daugiausiai teko keliauti Gautrain – tokiu puikiu ir moderniu, ir, žinoma, brangoku traukiniu, kurio stotelėse budi daugybė prižiūrėtojų ir už bet kokį nusižengimą (kaip kramtomos gumos kramtymą) gresia baudos. Visgi vykti automobiliu yra kur kas įdomiau. Tiek kontrastų, kiek PAR neteko matyti niekur. Nuostabios teritorijos, golfo aikštynai, išpuoselėti rajonai, kuriuose gyvena pasiturintys žmonės. O už keleto kvartalų galima pravažiuoti pro lūšnynus, kuriuose pašiūrės suręstos iš kartono, dengtos skardiniais stogais, aplink ištisi klodai šiukšlių, po kurias laksto murzini vaikai. Ką jau ir kalbėti, kai pakelėse snūduriuoja jaunos mamos su kūdikiais ant rankų. Tokie neįsivaizduojami skirtumai tikrai pribloškia, ir pažadina lyg kokį kaltės jausmą, kad mes gyvename tokiame neteisingame pasaulyje ir mažai padedame neturintiems nieko. Vietiniai – nei turtingieji, nei beturčiai – į tokias filosofijas nesileidžia. Taip yra, taip buvo ir tai tikriausiai greit nepasikeis.
Be abejo šie skirtumai yra kalti, kodėl šalyje taip klesti nusikalstamumas. Kiekvienas automobilis yra tamsintais stiklais. Bet tai ne dėl „grožio“, kaip mūsuose suvokiama. Stiklai dengiami specialia plėvele, kuri neleidžia išdaužus stiklą pavogti rankinės ar kito vertingo daikto iš salono. Iš įpratimo vietiniai visuomet bet kokius daiktus deda į bagažinę, kurią visada laiko užrakintą. O užtrauktukus nuo kuprinės dar ir užrakina maža spynele prieš išeidami iš bet kokios patalpos. Ir mobilaus telefono niekas kavinėje nelaiko ant stalo, nes toks užsimiršimas tuojau pat pritrauktų piktą akį, ir telefonas būtų pavogtas.
Šokiruojantis dalykas yra PAR ginklų kultūra. Visi moka naudotis ginklais ir turi juos namuose. Ir visi gali papasakoti istorijas apie ginkluotus apiplėšimus, kai įsiveržiama į namus ir grasinant visai šeimai reikalaujama atiduoti viską, kas vertinga. Pasirinkimo nėra daug, ir nieks „holivudinių“ didvyrių nevaidina, nes supratimas apie žmogaus gyvybę Europoje ir Afrikoje skiriasi. Žmonės, kurie veržiasi su ginklais į namus neturi nieko prarasti, todėl jiems visiškai nesvarbu, jeigu teks gyvenimą praleisti kalėjime. Bent stogas ir maistas garantuotas. Vienas iš vietinių pasakojo, kad į jo namus buvo įsilaužta trylika kartų!
Savaitgalį teko pasivažinėti dviaukščiu atviru autobusu. Johanesburgo centras yra turbūt liūdniausias matytas miestas. Didelės betono džiunglės mena apie klestėjimą ir dideles viltis, gyvenusias šiame mieste prieš pusę amžiaus. Šiandien miesto centras tuščias, didžiuliai pastatai neturi langų, juose gyvena benamiai, gatvės pilnos šiukšlių. Visi išsikraustė į naująjį Sandtoną. Gatvėje nemačiau nei vieno baltojo žmogaus. Sako, kad Joburge ar Josie (taip vietiniai vadina Johanesburgą) beprotiškai nesaugu, todėl baltieji faktiškai niekur nevaikšto pėsti – vyksta automobiliu iš taško A į tašką B. Ir jokių vakarojimų miesto centre su draugais šiltais vasaros vakarais.
Visos turistinės ekskursijos perliukas buvo išvyka į lūšnynus Soweto. Mažu autobusėliu vykome į lūšnyną, kuriame skirtingų šaltinių teigimu gyvena nuo 3 iki 5 milijonų žmonių. Tai labai įdomi ir nevienalytė bendruomenė, kurioje vietomis namukai atrodo visai jaukiai, o kai kur tik skraido šiukšlės ir stovi šiurpą keliančios pašiūrės, kažkieno vadinamos namais (garantuoju, kad pas mus net baisiausiomis sąlygomis gyvenantis koks kaimo šuo turi geresnes sąlygas). Soweto rajone gyveno ir pats visų Pietų Afrikiečių garbinamas Nelsonas Mandela, o jo namas ir gatvė prie jo yra didžiulis traukos centras. Soweto iš tiesų labai svarbi vieta juodosios rasės PAR visuomenės daliai, nes būtent čia kilo judėjimai, padėję juodaodžiams išsilaisvinti iš baltųjų rasės priespaudos.
Na ir dar šiame rajone yra įdomus objektas. Buvusi jėgainė, kuri seniai neveikia dėl per didelės taršos, bet didžiuliai jos kaminai nudažyti ryškiausiais piešiniais ir šiandien ten galima atlikti šuolį su guma. Tiesiog tokie milžiniški kaminai tarsi iš animacinio Simpsonų filmo, nudažyti ryškiai ir stovintys viduryje milžiniško lūšnynų kvartalo. Ir nuo jų galima šokti su guma. Kitą sykį pažadėjau tai įgyvendinti.
Bene geriausia, ką turi PAR yra safario parkai (jie vadina game parks), kurių čia tokia daugybė ir reikia skirti mažiausiai savaitę safariui po laukines platybes stebint gyvūnus. Tokios galimybės esant verslo kelionėje neturėjau, bet spėjau apsilankyti Lion Park (Liūtų parke). Unikali vieta, kurioje gyvena baltųjų liūtų šeimos su didingaisiais džiunglių karaliais. Tai neįsivaizduojamos jėgos ir grožio gyvūnai, kurių išdidi laikysena neleidžia abejoti jų jėga. Šiame parke už papildomą mokestį galima aplankyti liūtukų aptvarą ir su jais pažaisti. Laukinis jų žvilgsnis, tvirtos letenos ir šiurkštokas kailis neleidžia jaustis visiškai saugiai net prieš poros mėnesių ‘kačiuką’. Vienas jų susinervinęs dėl mano pernelyg artimo fotografavimo tingiai atsistojo, šiek tiek įsikando į mano koją, man žengus žingsnį atgal paleido. Kas čia karalius buvo aišku.
Be liūtų parke gyvena dar keletas egzotiškų gyvūnų, kaip kad surikatos (fantastiškai mieli darbštuoliai), gepardai, hienos, žirafos, laukiniai šunys. Žodžiu, net turint tik porą valandų galima patirti tikrai nepamirštamų įspūdžių. Tik svarbu nepamiršti budrumo ir laikytis visų saugumo reikalavimų. Vienai turistei toks neapdairus poelgis, kaip automobilio lango atidarymas vardan geresnės fotografijos kainavo gyvybę būtent šiame parke šią vasarą. Taisyklės čia tikrai ne tam, kad jas laužyti.
Kelionę pratęsiau Keiptaune. Kokia puiki vieta po niūraus Johanesburgo, sunku ir papasakoti. Gana saugus miestas, kurio Waterfront rajonas primena Floridos baltus namus, žvelgiančius į vandenyną. Čia patys geriausi restoranai, kuriuose galima skanauti visada šviežias jūros gėrybes, kurioms įvardinti mes tikrai neturime pakankamai žodžių lietuvių kalboje, užsigerti saldžiąja Amarula ir paklausyti vietinių ansamblių atliekamos įvairios muzikos su šokio elementais.
Iš visur šiame mieste matomas Stalo kalnas (Table mountain), kuris priskiriamas vienam iš septynių pasaulio gamtos stebuklų. Į jį užsikelti funikulieriumi (o galima ir pėsčiomis) yra tiesiog privaloma, tik svarbu nepamiršti striukės, nes ant kalno vėjuota ir nepaprastai greit keičiasi oras. Čia gyvena ir labai juokingi ir piktoki gyvūnėliai – rock rabbit (uoliniai triušiai gal).
Vaizdai kerintys – visas Keiptaunas, vandenynas ir apylinkės matosi nuo šio kalno.
Turint laiko privaloma nuvykti ir šiek tiek į pietus, kur į krantą išplaukia pingvinai. Tai liko kitos kelionės planams.
Vakare smagu paplaukioti vakaro kruizais, kuomet jachta plaukiama žiūrėti saulėlydžio ir gurkšnojamas vietinis vynas. Vis dėlto, daug damų susidūrė su stipria jūros liga, ir joms tikrai romantika toje valtyje nekvepėjo. Bet vaizdai iš jachtos tikrai gražūs, nusileidus saulei miestas tampa lempučių miražu, į kurį labai gražu žiūrėti iš jūros.
Dar viena netikėtai rasta vieta yra nedidukas deimantų muziejus. Viena Shimansky deimantų parduotuvė turi nedidelį muziejų, kuriame ekskursija praveda gidas ir papasakoja visą istoriją, nuo deimantų atradimo PAR, iki jų apdirbimo metodikos. O už stiklinių sienų galima stebėti ir pačius deimantų šlifuotojus dirbančius su brangakmeniais. Be abejo vertėtų nepraleisti progos ir kokį akmenėlį įsigyti.
Pietų Afrika yra labai įdomi kontrastinga valstybė, absoliučiai kitokia nei Europa, tuo pačiu kitokia ir nei visa likusi Afrika. Tiek skirtumų: turto ir skurdo, išpuoselėtos gamtos ir apleistų lūšnynų, nuostabių pakrančių ir stulbinančių kalnų, tikriausiai geriausio pasaulyje maisto ir alkanų beturčių žmonių turinčios šalies nėra. Ten iš tiesų beprotiškai smagu gyventi turint LABAI daug pinigų. Na ir atostogų nuvykti tikrai verta, bet pasaulyje turbūt nėra vietos, į kurią neverta vykti.
