Ne varžybų dienomis „Camp Nou“ stadionas atveria duris lankytojams ir kviečia į staigmenų kupiną svaiginančią kelionę. Tiesa, pasiruoškite, kelionė ne pigi. Bilietas suaugusiam kainuoja 23 eurus, vaikui --17 eurų.
Statistika: jau treti metai iš eilės „Barcelona“ klubo muziejus ir kelionė po „Camp Nou“ stadioną Katalonijoje yra labiausiai turistų lankoma vieta. Tą patvirtina ir prie bilietų kasų nusidriekusios milžiniškos lankytojų eilės. Taigi: futbolas triuškinančiai laimi prieš kultūrinę Barselonos miesto programą.
Pagrindinė sėkmės priežastis yra ta, jog čia rasite ne sausą ekspoziciją apie klubo istoriją su trofėjais ir žymiausių žaidėjų sportbačiais, o galėsite pasivaikščioti po šiaip paprastam mirtingajam uždraustus „Camp Nou“ stadiono kampelius.
„“Barça“ 360 laipsnių kampu. Pasinerkite į klubą“ toks užrašas pasitinka lankytojus ant muziejaus sienų.
Kelionė prasideda nuo ekspozicijos. Iš ten takas veda tiesiai į „Camp Nou“ tribūnas, kur atsiveria vaizdas į visą stadioną. VIP ložė, spaudos salė ir svečių komandos rūbinė -- „Barça“ žaidėjai į savo rūbinę privatumo sumetimais lankytojų neįsileidžia. Iš ten patenki į koridorių, pro kurį žaidėjai išbėga varžyboms į stadioną.
1957 metais įkurtas „Camp Nou“ stadionas yra didžiausias Europoje – jame telpa net 99.354 žiūrovų. Nors originalus stadiono vardas turėjo būti „FC Barcelona“, klubo sirgaliai kaip mat jį pakrikštijo „Camp Nou“, tai yra „nauju stadionu“, kadangi jis buvo įkurtas senojo „Les Corts“ futbolo lauko vietoje.
Žvelgiant į tuščią stadioną iš centrinės tribūnos ar iš pačiame viršuje esančios spaudos ložės, apima ypatingas, didingas jaudulys. Ir mane, ne sirgalę, jis apėmė. Ką jau kalbėti apie mano penkiametį sūnų, kuriam, kaip ir jo tėvui, seneliui ir visai giminei „Barça“ žaidėjai yra tiesiog dievai. Keliaudama po „Camp Nou“ nuolat mąsčiau, jog tikras „Barça“ gerbėjas čia turėtų jaustis lyg danguje.
Jaudinantis drebulys apima ir pačiame stadione minant taką, kurį varžybų metu trypia „Barça“ futbolo komanda. Tai pati populiariausia „Camp Nou“ lankytojų vieta, kur visi – „Barça“ marškinėliais vilkinti gausi šeimyna iš Pakistano, būrys jaunuolių iš Italijos, trys milžiniški turkai ir t.t. –įsiamžina tuščių, tačiau „Barcelona“ pergalių prisisunkusių tribūnų fone.
Muziejaus ekspozicijoje „Barcelona“ klubo sirgaliai ras gausios informacijos apie klubo istoriją ir įdomybes. Man už milijonus trofėjų labiau patiko nuotraukos iš įvairių klubo epochų – ypač iš pirmųjų klubo dešimtmečių.
Jei norite išsamiai pasistudijuoti emocijų pilną „ Barça“ istoriją, jums pravers audio gidas už papildomus 5 eurus. Tas tiesa – už viską muziejuje reikia papildomai mokėti: už virtualias nuotraukas su žaidėjais, už nuotrauką su „Champions“ taure spaudos salėje ir panašiai. Atrodo, kad daugybę pinigų stumdantis klubas nepraleidžia nė vienos progos pasipelnyti iš savo šlovės.
Nagrinėjant muziejuje „Barcelona“ klubo istoriją, patariu atkreipti dėmesį į du dalykus.
Į tai, jog „Barcelona“ futbolo klubas Franko diktatūros metu tapo rezistencijos prieš fašizmą simboliu. Klubo įkūrėjai ir jo vadai iki Franko pergalės Ispanijos pilietiniame kare buvo respublikonų pusėje.
Nuo pat pirmųjų klubo įkūrimo dienų iki šiol „Barça“ ugdo kataloniškumo dvasią, todėl diktatūros metu klubo vardas buvo suispanintas, o vietoje keturių herbo juostų, simbolizuojančių Katalonijos vėliavą, tuomet buvo likę tik dvi.
Tačiau tokios represinės priemonės nėra pati didžiausia klubą ištikusi tragedija. 1936-tų metų vasarą, pilietinio karo išvakarėse, tuometinį respublikoniškų pažiūrų „Barcelona“ klubo prezidentą Josepą Suñolą Franko kariuomenės trupė suėmė ir negailestingai sušaudė įvykio vietoje. Nuo tada laisvę ir kataloniškumą simbolizuojantis J. Suñolas tapo klubo didvyriu. 2015 -tieji metai yra skirti jo garbei atminti.
Kitas dalykas, į kurį siūlyčiau atkreipti dėmesį – tai linksma istorija, kurios dėka „Barcelona“ klubo sirgaliai yra vadinami „cules“ (kat. „cul“ reiškia sėdynę). O viskas prasidėjo tuomet, kai „Barcelona“ dar neturėjo savo stadiono ir amžiaus pradžioje žaidė nedideliame Industria gatvės futbolo lauke, į kurį tilpdavo vos 1500 sirgalių. Tuo tarpu „Barcelona“ futbolo klubas jau turėjo 3000 narių. Kažkam šovė į galvą atsisėsti ant lauką supančios sienos ir netrukus jau visa siena buvo nusėsta sirgalių sėdynių. Taip gatvės praeiviai pakrikštijo „Barcelona“ sirgalius sėdynės vardu, kuriuo jie didžiuojasi ir šiandien.
Na ir, savaime aišku, centrinė muziejaus dalis skirta legendiniam ne šios planetos gyventojui, geriausiam visų laikų futbolininkui, „Barcelona“ futbolo klubo Jėzui Kristui Leoneliui Messi. Milžiniški L. Messi portretai kabo ant sienų šalia gausių asmeninių apdovanojimų – trijų auksinių batelių bei ketverių aukso kamuolių.
Ne veltui rašytojas iš Urugvajaus Eduardo Galeano sukūrė L. Messi fenomenui paaiškinti specialią teoriją. Pasak E. Galeano, Maradona žaisdavo futbolo kamuolį prisirišęs prie pėdos. „L. Messi tuo tarpu kamuolį turi inkorporuotą tiesiog pėdoje. Tai, žinoma, yra fizikos fenomenas. Moksliškai kamuolys negali būti pėdos viduje, tačiau Leo atveju tai yra tiesa“ – uoliai futbolo ekspertams tvirtindavo E. Galeano.
Dar viena įdomybė kelionėje po „Camp Nou“ – tai tarp rūbinės ir išėjimo į stadioną įrengta modernaus dizaino koplyčia su Katalonijos globėjos juodosios Madonos, kurios originalas saugomas Montserrat vienuolyne, kopija. Niekas iš tikrųjų nežino, kas toje koplyčioje vyksta – vieni sako, jog čia kai kurie žaidėjai meldžiasi prieš varžybas. Kiti tvirtina, jog vietiniai žurnalistai naudoja koplyčią kaip spaudos salę ir ten kamantinėja „Barça“ žvaigždes.
Patariu. Jei norite mėgautis galingojo „Barça“ stadiono energija iš arti, vasaros metu galite papietauti ar pavakarieniauti tiesiog stadione įsikūrusiame „Camp Nou Lounge“ restorane. Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikusi jo atžvilgiu. Maniau bus, kaip paprastai atsitinka su itin turistų lankytinomis vietomis, prastas maistas ir neadekvačiai brangu. Klydau.
Atmosfera Laundže buvo pakili, o maistas – puikus. Mes užsisakėme nuostabių daržovių kroketų ir tešloje keptų krevečių (teisingai iškeptų gerame aliejuje). Taip pat paprašėme dar vieno, tradicinio kataloniško patiekalo, kuris sirgalius baruose prie televizijos ekranų „Barça“ varžybų metu nuolat lydi prie alaus: „Patatas Bravas“ ( kat. įtūžusios bulvės). Tai aliejuje virtos bulvės su aštriu padažu. Atrodytų, nieko ypatinga. O štai Katalonijoje jos – užkandžių žvaigždė.
„Camp Nou“ tribūnoje šviečia klubo šūkis : „Mes que un club“ (kat. daugiau, nei klubas). Apsilankius „Barça“ muziejuje bei paklalojus po „Camp Nou“ stadioną net ir atvykėliui taps akivaizdu, kodėl katalonai eina iš proto dėl savo ekipos. Už genialių žaidėjų ir virtuoziškų trenerių nugarų slypi neapčiuopiamas, unikalus, šimtametės istorijos kūdikis – „Barcelona“ klubo siela. Ji gyvena „Camp Nou“ stadione.
Šis rašinys yra naujienų portalo lrytas.lt spec. korespondentės rašinių ciklo iš Katalonijos dalis.
