Atėnai, Salonikai ir kiti didesni miestai staiga ištuštėja. Pabunda salos, kalnų kaimeliai pakvimpa skalbinių gaiva, prisipildo nekantraus ir tyro tik senoliams žinomo anūkų ir vaikų laukimo, suskamba šimtų šluotų, kastuvų, pjūklų ir kirvių ritmai. Droviai šypsosi atgiję kaimai ir kaimeliai vis dar uždarytiems gigantiškiems viešbučiams ir tuštiems po žiemos apšiurusiems pajūrio kurortams. Jų laikas dar neatėjo. Ne turistams pamaloninti yra dažomos namų sienos ir langinės, taisomi keliai ir perklojami skverai, sodinamos gėles, o visiems saviems, švenčiantiems Velykas.
Iš šalies atrodo, kad Graikijoje nebėra nieko kito tik krizė. Šis žodis daugumai tapo toks viską apimantis, kad žmonės ir jų gyvenimai, jų kasdienybė, jų džiaugsmai ir tradicijos atrodytų susitraukė arba iš viso – išnyko. Tačiau net ir karo metu gimsta meilė ir draugystė, kuriasi šeimos, gimsta vaikai, sunkmečiais žmonės tampa vieningesni, paguodos ir stiprybės ieško savo šeimose ir kaimynuose, savo buvusio gyvenimo prisiminimuose, savo papročiuose ir religijoje. Įspūdis toks, kad būtent šioms Velykoms – pačiai didžiausiai graikų metų šventei – ruoštasi su ypatingu nusiteikimu, su kažkokia stulbinama jėga.
Atvykėlis, kuris Graikiją iš spaudos puslapių pažĮstą kaip nuskurdusią, biurokratinėse, politinėse peripetijose įkliuvusią, beviltiškai urzgiančią ir problemas visai Europai keliančią šalį praeitą savaitę būtų tikrai nusistebėjęs ir galbūt net nepatikėjęs, kas yra atsidūręs Graikijoje. Pesimistas tikriausiai būtų pagalvojęs, kad tarsi milžiniškai fiestai besiruošianti kone bankrutavusi šalis tikriausiai žino, jog tai gali būti paskutinės grandiozinės Velykos. Optimistas susimąstytų: galgi tiems graikam vis dėlto nėra taip blogai?..
Atgijusiose salose pilnos kavinės iš mokslų ir darbų sugrįžusio jaunimo, skveruose ir aikštėse niekur neskuba jaunos poros ir šeimos su mažyliais, prie kiekvieno namo, kiekvienoje terasoje, balkone ar kieme blizga avinėliams kepti paruošti griliai.
Realistas nutartų, kad religingi graikai kaip ir visose kitose gyvenimiškose situacijose tikriausiai ir šv. Velykas vertina kaip kyši Dievui – kuo didesnė sielos šventė, kuo riebesnė avelė – tuo didesnė viltis, kad blogiausia jau praeityje.
Nežiūrint skeptiško požiūrio į Graikiją, geriau šią šalį pažįstantiems ir ją mylintiems visas tas neįtikėtinas šventinis šurmulys ir visuotinis pakylėjimas neatrodo nei keistas, nei panašus į netinkamą akiplėšišką puotą maro metu. Tradicijų, optimizmo, vilties, gyvybingumo šiai tautai galima tik pavydėti.
Šiais metais pravoslaviškos Velykos švenčiamos savaitę vėliau nei katalikiškos. Juokaujant galima sakyti, kad tai puiku, nes Graikijoje Velykoms pasiruošti tikrai reikia papildomos savaitės. Papročių, apeigų, valgių receptų gausa neleidžia trumpai apibendrinti graikiškų Velykų, o keli sakiniai apie raudonus kiaušinius, procesijas, kepamus avinėlius, pro langus mėtomus molinius vazonus, tūkstantines minias šv. Mišiose, tradicinius šokius iki paryčių neperteiktų nei tos ypatingos šventinės atmosferos, nei žmonių nuotaikų. Dargi, ko gero, tik užsiutintų tuos, kuriems šios valstybės ekonominės ir socialinės nelaimės atrodo kaip pelnyta bausmė.
