Pirmasis E.Žičkaus gyvenimo kruizas britų laineriu „Sapphire Princess“ driekėsi per Azijos šalis – Singapūrą, Brunėjų, Vietnamą, Tailandą, Samujo salą, pasauliui atvertą vos prieš keletą metų. Kruizas vėl baigėsi Singapūre, kur prodiuseris dar liko kelioms dienoms.
50-metį švenčianti kompanija šiuo metu rengia išskirtinius kruizus, o tas, į kurį papuolė E.Žičkus, – vienas jų. Todėl į jo lagaminą turėjo tilpti ne tik laisvalaikio drabužiai, bet ir smokingas bei net keli kostiumai.
Vienas iškilmingiausių kruizo vakarų buvo kapitono kvietimas taurės šampano. Aplinkui skambėjo gyva arfų ir smuikų muzika, spindėjo šampano taurių piramidė, rinkosi išsipustę svečiai. Kapitonas sveikinosi asmeniškai su kiekvienu svečiu.
„15 metų intensyviai keliavau, būdavo net kaip, kad tą pačią dieną suskraidydavau į dvi šalis. Būdavo ir taip, kad pusryčiauju vienur, o vakarienę jau užsisakau kitoje šalyje. Laive privalai mėgautis poilsiu – iš čia nepabėgsi.
Mūsų 18 aukštų laive buvo 8 baseinai, keletas restoranų, kino teatrai salėse ir po atviru dangumi, koncertų salė, didžiulis kazino, cigarų, karališkasis arbatos klubai, sporto salė, teniso aikštynas, golfo laukas, didžiulis SPA centras – viskas, ko gali prireikti poilsiui.
2400 svečių aptarnauja 1500 žmonių personalas. Ne veltui šis laivas vadinamas plaukiojančiu miestu – prireikė kelių dienų, kol pavyko susiorientuoti, kur kas yra, kaip nusigauti be žemėlapio, kokiais liftais naudotis. Deniuose – žmogaus dydžio formos šachmatų figūros, tinklinio laukai.
Plaukdamas jūra nenuobodžiauji, mirkdamas baseine keliasdešimties kvadratinių metrų ekrane gali žiūrėti naujausius filmus, rungtynes, lenktynes arba – kaip kad aš – dainininkų Robbie Williamso ar Beyonce gyvo garso koncertus. Čia pat – kukurūzų spragėsiai, ledai ar įmantriausi kokteiliai“, – pasakojo E.Žičkus.
Krante laivas švartuojasi labai anksti rytą. Tuomet vieni svečiai keliauja į ekskursijas, kiti patys apžiūrinėja miestus. Edvardas sustojus laineriui uoste griebdavo kuprinę ir lėkdavo apžiūrėti miesto savarankiškai arba susitikdavo su draugais.
Miestą-valstybę Singapūrą, iš kurio pajudėjo „Sapphire Princess“, E.Žičkus pamilo iš pirmo žvilgsnio. Tai šalis, kur jam viskas tiko ir patiko – čia ir stiklo džiunglės su didžiausiais pasaulyje dangoraižiais, ir daug žalumos, vandens, malonūs žmonės. Viskas, išskyrus beprotiškas kainas. Mat jis girdėjęs kalbų, kad šiais metais Singapūras bus paskelbtas antru pagal brangumą miestu pasaulyje.
„Kainos – vienintelis šio miesto minusas. Kaip reikiant tai pajutau! Čia diena nepraeis be 100–200 jų dolerių, kurių 1,3 dolerio atitinka 1 JAV dolerį.
Mane pakerėjo sodai, primenantys kino juostos „Įsikūnijimas“ augaliją. Čia gausu rečiausių augalų, drugelių, orchidėjų, šalia iškilę metalo ir stiklo konstrukcijų gėlės, medžiai, kuriais gali pasikelti 50 metrų į viršų. Tai – ateities miestas!“ – pasakojo Edvardas.
Pirmas sustojimas buvo Brunėjus – milijardieriaus sultono valdoma viena uždariausių šalių. Apie ją Edvardas girdėjo daugybę legendų, o šiandien jam Brunėjus – viena labiausiai nuvylusių kelionėje aplankytų šalių. Gal dėl to, spėlioja prodiuseris, kad kiti buvo labai ryškūs?
Brunėjuje lietuviui labiausiai įsiminė autentiškas vietos kaimas ant vandens, kuriame gyvena 30 tūkst. žmonių. Valtele ar kateriu čia susisiekia net artimiausi kaimynai. Šis kaimas – tikrai unikalus reiškinys.
Edvardui buvo smalsu ir karališkųjų regalijų muziejus – mat čia sultonas laikomas ne tik turtingiausiu, bet ir viena paslaptingiausių pasaulio asmenybių. Jo rūmai laikomi didžiausiais planetoje, pralenkiantys net Bakingamo rūmus.
„Čia yra visko, ką galima įsivaizduoti ir ko net negalima įsivaizduoti. Jo brangiausių ir rečiausių automobilių kolekcija, sakoma, viena didžiausių pasaulyje. Aplink sultono rūmus kaip papildoma apsaugos priemonė plaukioja krokodilai – priplaukėme valtele kiek įmanoma arčiau, bet iš labai arti pamatyti neteko“, – pasakojo E.Žičkus.
Po kelių dienų jūroje svečiai sustojo Vietname, ten Edvardas praleido porą dienų. Nia Čangas – Pietų Kinijos jūros pakrantės miestas Pietų Vietname – Edvardą sužavėjo pirmiausia nuostabia gamta.
Prekyba ryžiais ir medvilne garsėjantis uostas ir kurortas prodiuserį stebino mielais žmonėmis, labai pigiu maistu ir brangoku alumi. Bokalas alaus čia kainavo dukart daugiau nei visi pietūs.
Atvykęs į Nia Čangą Edvardas išgirdo, kad negali iš čia išvykti, kol neatjaunės 10-ia metų. Todėl jis nusprendė rasti būdų, kaip tai padaryti.
„O viskas paprasta. Ten yra didžiulis parkas su baseinais, tarp jų – ir purvo, gaunamo iš 150 metrų gylio, baseinai. Purvas karštas ir sakoma, kad jame yra kone visi Mendelejevo elementai. Į jį – didžiules varines jo vonias kalnuose – leidžiama panirti 15 min.
Tada eini į vadinamąjį šarko dušą – kur iš visų pusių lyg adatėlės bado smarkios plonos srovės. Sako, tai paveikia iki giluminių raumenų. Galiausiai pasineri į šiltą mineralinio vandens baseiną. Nežinau, ar man pavyko atjaunėti 10 metų, bet kokius 5 tai tikrai“, – šypsojosi televizijos laidos vedėjas.
Apie Vietmano miestą Ho Ši Miną (buvusį Saigoną) Edvardas neturi jokių gerų prisiminimų. Šį miestą jis vadina purvinu, laidų apraizgytu, nesaugiu ir visiška priešingybe Nia Čangui.
Po dar kelių dienų jūroje laivas prisišvartavo Tailande. Čia Edvardas lankėsi pirmą kartą, mat niekada nesirinko krypčių, kurios madingos ir populiarios.
„Man Bankoke labai pasisekė, nes ten sutikau savo buvusią kolegę Astrą, kuri tapo mano vienos dienos gide ir parodė viską, ką verta pamatyti. Pamačiau vietos gyvenimą ir dienos pabaigoje stebėjausi, kad išleidau vos keliasdešimt dolerių, o visiškai savęs nevaržiau!
Mes plaukėme vandens taksi, vandens autobusais, iš vieno miesto galo į kitą lėkėme taksi – mat Bankoke turėjau vos 5 nepamirštamas valandas ir labai norėjau kuo daugiau pamatyti. Valgiau gatvėje, ragavau šviežiausių vaisių, iš ką tik nuo palmės numušto kokosų riešuto gėriau sultis, aplankiau vietas, kur daug vietos kultūros“, – entuziastingai pasakojo Bankoku susižavėjęs E.Žičkus.
Dabar jis supranta, kad į Tailandą galima važiuoti visko: ir linksmybių, ir poilsio, ir kultūros bei istorijos, ir kokybės už mažą kainą. Bankokas jam pasirodė didžiulis lopšys visko, ko gali norėti turistas. Gašlių ar purvinų dalykų – taip pat apstu.
Šiais metais 33 metų gimtadienį švęsiantis Edvardas mano, kad Kristaus amžius – tarsi lūžis, o atšventus šį gimtadienį kažkas lyg turėtų pasikeisti viduje, pasikeisti gyvensena.
Bankoke jis išgirdo apie neįtikėtinas vietas – vienuolynus, kuriuose lankytojai savaitę gyvena tyloje apsupti fantastiškos gamtos. Žmonės čia atvyksta savaitei. Jokių kalbų, jokių maldų – tik buvimas su savimi nuostabioje vietoje.
„Esu žmogus, kuriam vis reikia įvairių ekstremalių pokyčių. Tu planuok, Dievas juoksis, bet jei jis labai nesijuoks, tikrai susiplanuosiu savo 33-iąjį gimtadieni Tailande!
Viena savaitė bus audringa – linksmybės, draugai ir visos Tailando spalvos, o kita – visiškos ramybės pas vienuolius. Manau, kad toks yra mano planas pusmečiui į priekį“, – svarstė E.Žičkus.
Išvykdamas iš nuostabiojo Bankoko Edvardas neįsivaizdavo, kad Tailandą galima pamilti dar labiau. Tačiau atvykęs į Samujo salą jis pamanė, kad po Maldyvų pateko į antrą rojų žemėje.
„Čia pigu absoliučiai viskas – tailandietiškas valandos masažas prabangiame salone, kur vonioje plaukioja lotosai, nekainuos daugiau nei 12 eurų. Masažas pajūryje – ir daugelis poilsiautojų jam neatsispiria, nors aplink daug žmonių, karšta, sunku atsipalaiduoti – kainuoja vos 5 eurus.
Maistas skanus, jis kainuoja centus. Kvapų, kremų, rankų darbo drabužiai įperkami, žmonės fantastiškai malonūs, rekomenduoja geriausias vietas, pataria, ką nusipirkti pigiau.
Samujo sala – vieta, kur fantastiška gamta, klimatas, maistas – viskas. Suprantu, kodėl žmonės ten laimingi ir su šypsenomis!“ – pasakojo Edvardas.
Į Lietuvą Edvardas grįžo pavargęs ir peršalęs, teko ilgai skristi ir laukti skrydžių, bet įsikrovęs puikios energijos. Jei turės galimybių, jis tikrai atostogoms vėl rinksis kruizinę kelionę.
„Jei į tokią kelionę būčiau išvykęs kur kas anksčiau, gal guosčiausi, kad naktinis klubas ten dirba tik iki 1 val. nakties, kad nėra linksmybių iki ryto. Čia nebūna taip, kad paršliaužiau 6 ryto ir su kokteiliu slenku prie baseino, čia viskas kitaip.
Išvažiuodamas namo prieš 10 metų būčiau nubraukęs ašarą ir dejavęs, kad viskas kainavo beprotiškai daug, – maistas čia įskaičiuotas į kelionės kainą, o gėrimai – ne. Už kavos puodelį, gaiviojo gėrimo ar kokteilio stiklinę, vyno taurę turi mokėti, ir mokėti brangiai.
Išvažiuojant sąskaitą papildo tikrai įspūdinga suma, kuri prisideda prie kelionės kainos. Bet tai – tik detalės. Dabar manau, kad išbandyti pirmąjį kruizą man buvo kaip tik.
Susipažinau su daug įdomių žmonių, 16 val. būdamas laive eidavau į „Royal Tea Hour“ susibūrimus skambant gyvai muzikai gerti arbatėlės ir bendrauti su įdomiais svečiais – puikiai leidau laiką“, – pasakojo Edvardas.
Prodiuseris per 16 dienų nė karto nebuvo įsijungęs televizoriaus, o palydovinis internetas laive kainuoja 100 JAV dolerių už parą ir yra labai lėtas, todėl Edvardas juo nesinaudojo.
„Kelionės pabaigoje supratau, kad to visai nepasiilgau. Visada – grynas oras, jodas nuo jūros, saulė glosto odą – nuostabi vidinė ramybė užmušė bet kokį interneto poreikį. Pasirodo, kruizas išgydo ir nuo socialinių tinklų!“ – šypsojosi E.Žičkus.
