Keliaujame link didingo paslėpto miesto centro.
Tai – šimtmečius prarastas miestas, stovintis pačioje Šventosios Žemės širdyje.
Gilus ir vingiuotas tarpeklis – vartai į vieną nepaprasčiausių ir paslaptingiausių stebuklų, kada nors sukurtų žmogaus rankomis.
Kalbant apie žlugusius viso pasaulio senovės miestus, Petrą sunku palyginti su kuriuo nors iš jų.
Įspūdingiausias Petros architektūrinis stebuklas yra Al Kaznė – pastatas, iškaltas iš uolos.
Puikiai išsilaikęs, lyg brangakmenis karste, saugomas aplink jį iškilusių uolų.
Dabar manoma, jog šis statinys iškilo pirmame amžiuje prieš Kristų. Al Kaznė reiškia lobį. Beduinai manė, jog šis pastatas toks nepaprastas, jog jame privalo slypėti lobis iš Egipto, taigi jo pavadinimas reiškia „Lobynas“.
Jo vidus primena kapavietę ar šventyklą, sienos atrodo lyg dengtos marmuru, o tai tikrai įspūdingas reginys.
Petra buvo pastatyta nabatėjų prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Klestėjimo laikais šiame mieste gyveno trisdešimt tūkstančių žmonių.
Nabatėjai buvo pirkliai, kontroliuojantys Šventosios žemės prekybinius kelius. Tai susiejo juos su kitomis didžiosiomis senovės civilizacijomis, tokiomis kaip graikai, romėnai ir egiptiečiai.
Visur aplink Petros miestą matome uolose iškaltas skyles, jos akcentuoja šios vietos ryšį su mirusiaisiais.
Žvelgdami į Obeliskų kapavietę matome senovės Egipto atgarsių.
Laidojimo celėse nuo suodžių pajuodavę plotai, matyt, išlikę nuo Beduinų laužų.
Šie klajokliai atkeliaudavo čia ir susikurdavo laužus maistui gaminti, tuomet keliaudavo toliau. Jie tikriausiai atsakingi ir už bet kokio čia buvusio turto pasisavinimą.
Gražiajam Petros miestui galas atėjo 106-aisiais mūsų eros metais, kuomet jis buvo užgrobtas Romėnų.
