Gdanske, kaip ir Lietuvoje, draudžiama prašyti išmaldos. Tačiau tvarkdariai į elgetas žvelgia atlaidžiai. Juk tai – savotiškas reginys turistams. Nenori – išmaldos neduok.
O lenkų elgetos – ne tik persirengėliai, bet ir puikiai išmanantys savo verslą. Jie valandų tikslumu žino, kurioje vietoje bus daugiausia praeivių, nestypso vienoje vietoje kaip jų kolegos iš Lietuvos.
Pavirsta paliegusia sene
Pani Ritusia, kaip ją vadina Gdansko gyventojai, – žymiausia šio miesto elgeta. Tamsūs senės drabužiai, veidą dengianti skara, ant nosies – didžiuliai akiniai. Tačiau apsigauti neverta. Tai – jauna moteris.
Išmaldos ji kaulija klūpėdama. Atrodo kretanti, paliegusi. Apie tai prikeverzota ir jos rankoje laikomame nučiupinėtame kartono gabalėlyje. Šalia šventųjų paveikslų parašyta, kad ji serga Parkinsono liga. Bet kai nutolsta praeiviai, Ritusiai drebuliai stebuklingai praeina.
Staiga ji energingai pašoksta ir čiupusi nešulius išnyksta tarpuvartėje. Nepavysi.
Ritusios amžių išduoda kojos. Nors jas slepia po kelnėmis, kai moteris pasilenkia, matyti kulkšnys, o jos tikrai ne senės.
Beje, pasisendinti – ne vieno Lenkijos išmaldos prašytojo gudrybė. Lenkai gerbia vyresnio amžiaus žmones, visada jiems užleidžia vietą miesto transporte. Ir išmaldos duoda daugiau.
Stebi praeivių srautą
Ritusia kasdien suspėja aplėkti pusę miesto. Iki pietų ją sutiksi Motlavos krantinėje. Savaime suprantama – juk pasivaikščioti traukiantys atvykėliai dosniausi. Vakarop jie ima linksmintis, lanko kavines ir barus, tad duoti išmaldos pamiršta.
Po pietų Ritusia – Karmelitų gatvėje, kuria žmonės traukia į tramvajų stoteles, autobusų ir geležinkelio stotis. Vakarop ji – geležinkelio stoties prieigose. Ir vėl neblogas pasirinkimas – juk namo keliaujantys žmonės gailestingesni vargetoms.
Moteris nevengia išraiškingų gestų, prašydama pinigų ji kone griūva ant grindinio vaizduodama, kad mėgina įsikabinti praeiviams į kojas. Tačiau prakalbinti jos nepavyks. Stengdamasi neišsiduoti elgeta vaidina nebylę.
Paralyžius staiga pradingsta
Kitas garsus Gdansko elgeta išėjęs į gatves pavirsta čigonu. Skirtingai nei Lietuvoje, praeiviai šios tautybės žmonėms nedemonstruoja priešiškumo, priešingai – dosniai juos šelpia. Vilniuje ar Kaune eidamos elgetauti čigonės šviesiai nusidažo plaukus, pasikaišo sijonus.
Šis elgeta įsijaučia į paralyžiaus susukto nelaimėlio vaidmenį: perkreipia kūną, sunkiai velka kojas, vos pakelia rankas. Bet vėlgi – kai niekas nemato, „ligotas čigonas“ atsitiesia ir be vargo nužingsniuoja į nuošalią gatvelę.
Išmaldos prašančių čigonų yra ne vienas. Jei tik sustosi, apipils istorijomis apie sudegusius namus, pražuvusius turtus. Kalba taip, kad nejučia imsi ieškoti piniginės.
Keturkojus marina badu?
Gatvėse liejasi graudžios dainos, o šalia guli šuo. Valandą, dvi ar dar ilgiau. Keturkojai padeda išvilioti pinigus, o juos išnaudoja ne tik Gdansko elgetos.
Žiūrint į valandų valandas nejudantį gyvūną galima patikėti kalbomis, kad elgetos juos tyčia marina badu. Kelias paras neėdęs keturkojis atrodo tikrai graudžiai. Jei vienas nugaišta, pasigauna kitą.
Toks gyvūnų kankinimo ir išnaudojimo būdas paplitęs Rusijoje, jo nevengia ir Lietuvos elgetos.
Gretas išretino tvarkdariai
Žvelgiant į Gdansko gatvių maskaradą, Lietuvos elgetos atrodo graudžiai. Išskirtinis jų bruožas – rankose laikomas vienkartinis puodelis ar lėkštelė išmaldai. Kitokio būdo pinigams kaulyti dažnai nesugalvoja – trūksta išradingumo.
„Padėkite neįgaliam žmogui“, – anądien Vilniaus Gedimino prospekte išmaldos mėgino prašyti iki šiol nematytas elgeta. Tačiau už kampo sėdėjo jo „bendradarbis“, jau daugybę metų surenkantis elgetų iškaulytus centus ir litus.
Kiti Vilniaus elgetos – etatiniai. Tas pats akiniuotis prie prekybos centro „Maxima“ Mindaugo gatvėje, tie patys Aušros vartų elgetos, kurių vienas – itin aršus. Kaune elgetos pamėgę bažnyčių šventorius, o ne gatves ir aikštes. Bet ir šiame mieste jų gretas išretino tvarkdariai, uoliai stebintys, kad nebūtų nusižengiama taisyklėms. Tad Lietuvoje gatvės aktorių ieškoti neverta.
