„Ką tik perdaviau „Šimtalapį“, – 43 metų Z.Milkamanovič gruodžio pabaigoje dažnai sukdavo ratus link užsakovų namų, dažniausiai veždama jiems šį gardėsį.
Kūčios bei šv.Kalėdos jai buvo nuolatiniai darbadieniai, nes per šias šventes nugulė ne tik „Šimtalapių“, bet ir šiltų pyragaičių su grybų, obuolių, varškės su aguonomis, kopūstų ir kitokiais įdarais užsakymai.
Buvo ir žmonių, kurie per šventes gardžiavosi „Arbūzniko“ pyragu su moliūgais, žąsiena bei grybais.
Ar brangu? Už pačios Zitos iškeptą 2–2,5 kg svorio šiltą, kalėdiniam stalui skirtą pyragą (tokio pakaktų maždaug 7 žmonių vaišėms) buvo prašoma 35 eurų, už šviežutėlius pyragaičius – po 1,5–2 eurus.
Svarsto apie restoraną
2021 metų kovą Vilniaus rajone, Pagirių seniūnijoje esančiame Keturiasdešimt Totorių kaime, Z.Milkamanovič atvėrė bendruomenės namus ir įregistravo viešąją įstaigą „Pas Totorius“.
Tad maždaug pusketvirtų metų, jai vadovaudama ir nudirbdama visus būtinus darbus, moteris rūpinasi tradicinių Lietuvos totorių patiekalų išsaugojimu. Ji ir pati juos gamina, ir rengia gamybos edukacijas.
„Koldūnų gamyba – tai savita meditacija, – užsiminė Zita. – Tešlos totoriai nekočioja, jos kamuoliukus išmaigome rankomis ant lėkštutės ir, įdėję įdarą, užsukame kraštus.
Būna, lipdau, lipdau, ir taip stalą nukloja kokie 200 koldūnų.“
Rankų darbo koldūnus ji užšaldo, kad bet kas, atvykęs į bendruomenės namus, galėtų jų įsigyti.
„Bendruomenėje puoselėjome sumanymą – norėjome pačiame Vilniuje įkurti autentišką tradicinių totoriškų patiekalų restoraną.
Juk sostinėje yra ir uzbekiškų, ir armėniškų, ir kitokių restoranų, bet nėra totoriško.
Buvome prieš trejus metus nusižiūrėję tinkamas patalpas Jogailos gatvėje, tačiau bendruomenei tai būtų buvusi per didelė investicija“, – pasakojo Zita.
Būta ir kito sumanymo – įrengti lauko terasą pačiuose bendruomenės namuose Keturiasdešimt Totorių kaime.
„Parengėme projektą gamybos patalpoms įrengti ir nedidelei terasai pastatyti, kad joje tilptų keletas staliukų. Buvome gavę projektui pritarimą, bet dėl lėšų stygiaus ir jo teko atsisakyti.
Tikimės, kad 2025-aisiais pavyks tai padaryti, tik dar neapsisprendėme, ar gamybos patalpoms statyti pastatą iš modulinių konstrukcijų, ar nediduką tradicinių totorių patiekalų restoraną įrengti mano pačios namuose.
Dabar jau gyvenu viena, kaimynai tėra iš vienos pusės, kiemas didelis, tad vietos tokiai veiklai būtų į valias“, – sakė Z.Milkamanovič.
Į kaimą – iš emigracijos
Ji verslo ėmėsi 2021-aisiais grįžusi iš Didžiosios Britanijos, o Piterbore darbavosi nuo 2011-ųjų. Ši moteris – profesionali interjero dizainerė. Savo dizaino studiją ji buvo įkūrusi Vilniuje, tačiau viską sujaukė 2008-ųjų krizė.
„Išvykau į Angliją manydama, kad tiktai kelis mėnesius pabūsiu pas draugę, tačiau taip viskas susiklostė, kad emigracijoje nugyvenau devynerius metus, kol dukra baigė koledžą.
Dirbau įvairiuose fabrikuose, bet mokiausi anglų kalbos, o baigusi koledžą tapau vertėja – įsidarbinau bendrosios praktikos gydytojo asistente. Savo šeimoje esu vienintelis vaikas, tad kai vėžiu susirgo mama, privalėjau nebedelsti ir grįžti namo.
Tai buvo 2020-ieji, COVID-19 pandemijos pradžia. Net ir grįžusi į savo gimtąjį Keturiasdešimt Totorių kaimą negalėjau įpulti į savo namus, nes bijojau užkrėsti mamą, tad nakvojau bendruomenės namuose“, – pasakojo Z.Milkamanovič.
Tačiau ši moteris ir gyvendama Anglijoje buvo aktyvi bendruomenės narė.
Dar 2017-aisiais, kai vietos bendruomenės dar nebuvo įkėlusios kojos į socialinius tinklus, Zita sukūrė svetainę bei feisbuko puslapį „Pas Totorius“ ir pradėjo juose talpinti nuotraukas iš bendruomenės renginių, pasakoti apie totorių istoriją, papročius, tradicijas.
„Grįžus namo nebuvo nė minties grįžti prie interjero dizaino. Gyvenu iš veiklos bendruomenėje, esu ir vadovė, ir darbuotoja, ir valytoja“, – patikino ji.
Dovanų gavo kazaną
Savo ruožtu 46 metų totorius M.Radlinskas iš Kaišiadorių mažąją bendriją „Laužo skonis“ įsteigė 2022-aisiais, kai jau buvo sukaupęs nemažai plovo gamybos patirties.
Į renginius, kuriuose Z.Milkamanovič su bendruomenės moterimis vaišina totoriškais patiekalais, jis vežasi dar 2012 m. per gimtadienį dovanų iš brolio gautą kazaną.
„Plovo gamyba man – pomėgis, daug jį virdamas neužsidirbsi. Bet man smagu, kai žmonės juo gardžiuojasi“, – pasakojo M.Radlinskas.
Plovą jis gamina pagal savo tradicinį iš senelių paveldėtą receptą. „Atrodytų, kad tai – tradiciniai ingredientai, bet prireikė 5–6 metų, kol atsirado įgūdžiai.
Gavęs dovanų kazaną pradėjau jame virti ryžius.
Būdavo, užkūrus laužą pradeda sklisti mazuto kvapas, o aš niekaip nesuprasdavau, iš kur jis. Tik vėliau sužinojau, kad kazaną pirmiausia reikėjo kaip reikiant išdeginti“, – šyptelėjo pašnekovas.
Paskatino bendradarbiai
Jau įgudęs M.Radlinskas pradėjo plovu vaišinti savo bendradarbius, į draugų šventes taip pat veždavosi kazaną ir visa tai, ko reikėdavo plovui, – ryžių, morkų, prieskonių, mėsos, dažniausiai jautienos, nors lietuviai dažnai prašo paruošti jį su kiaulienos šonkauliukais.
Anot Mariaus, totoriai turi išskirtinį medžiotojų plovą, kurį ruošiant naudojama žąsiena, o ant jo viršaus patiekalui papuošti uždedama keptų putpelių.
„Imtis papildomos veiklos mane ir paskatino bendradarbiai. Tai jie, ragaudami ir girdami plovą, padrąsino įkurti „Laužo skonį“. Pats dirbu įmonėje „Transachema“, kuri tikrai neturi nieko bendra su maisto gamyba.
Esu lokomotyvų depo meistras, remontuoju ir prižiūriu šilumvežius, o į šią įmonę perėjau dirbti turėdamas devynerių metų darbo „Lietuvos geležinkeliuose“ patirties“, – pasakojo vyras.
M.Radlinskas yra susibičiuliavęs su žvejais, tad vežasi kazaną ir į sportinės žvejybos varžybas, ir į kitus jų renginius. Plovas, kurio pakaktų maždaug 10 žmonių pamaitinti, kainuoja apie 150 eurų. Tačiau tiksli kaina priklauso nuo to, kokia mėsa yra naudojama plovui.
