Dar vasaros pabaigoje Mariusz, į svečius priėmęs Lrytas žurnalistus Nemenčinėje, dalijosi planais plėstis Vilniuje. O dabar ši šeimos svajonė jau virto realybe ir įstabaus grožio tortų galima užsisakyti bei paragauti nebe tik Vilniaus rajone, bet ir pačiame Vilniuje.
O pačiame Vilniaus rajone įsikūrusioje mažoje kepyklėlėje ir kavinukėje vietiniai ir miesto svečiai duris varsto jau daugiau nei ketverius metus.
Nors vitrinoje tortai ir kiti skanėstai ilgai neužsilieka, pagrindinė veikla – užsakymai šventėms, vestuvėms ar kitoms progoms.
Prieš sukuriant savo verslą ir dar papildomas darbo vietas, 2015 m. Mariusz su žmona metus gyveno už Atlanto – Kanadoje. „Galvojome, ką daryti: ar likti Kanadoje, ar likti Lietuvoje. Tuo metu turėjome verslo idėją, todėl nusprendėme grįžti“, – pasakojo jis.
Juokdamasis sakė, kad buvo minčių gaminti ir spalvotus gurmaniškus koldūnus, nes tuomet buvo galimybė gauti Europos Sąjungos paramą ir tuo šeima norėjo pasinaudoti. „Nors ir visi mums sakė, kad blogai darom“, – pridūrė verslininkas.
Prieš sukuriant savo verslą ir dar papildomas darbo vietas, 2015 m. Mariusz su žmona metus gyveno už Atlanto – Kanadoje pagal „Work and travel“ programą. „Galvojome, ką daryti: ar likti Kanadoje, ar likti Lietuvoje. Tuo metu turėjome verslo idėją, todėl nusprendėme grįžti“, – pasakojo jis.
Juokdamasis sakė, kad buvo minčių gaminti ir spalvotus gurmaniškus koldūnus, nes tuomet buvo galimybė gauti Europos Sąjungos paramą ir tuo šeima norėjo pasinaudoti. „Nors ir visi mums sakė, kad blogai darom“, – pridūrė verslininkas.
Beje, šeima pabandė gaminti tuos pačius koldūnus, kol greitai suprato, kad tai – ne jiems. „Čia nebuvo taip, kad žmona kažką kepė, tada pradėjo gaminti masiškai. Ne. Tiesiog pradėjome galvoti, ko mums trūksta Nemenčinėje, nes Kanadoje pagyvenome, pinigėlių uždirbome ir norėjome investuoti.
O mes su žmona galvojame nestandartiškai, mums nėra prioritetas pasistatyti namą – mes ir aš visą gyvenimą norėjau turėti verslą, – prisiminė pašnekovas. – Taigi, galvojome, ko norime ir jau žinojome, kad kažką su maitinimu“.
Su maisto gaminimu patirties šeima turėjo ne tik su nepavykusiais koldūnais, bet ir su gana sėkmingu maisto vagonėliu, kuriame prie Balžio ežero gamino mėsainius. Nors sekėsi gerai, atsirado galimybė susituokti ir išvažiuoti į Kanadą, todėl mėsainiai liko nuošalyje.
Sugrįžę iš už Atlanto, sutuoktiniai visgi sumanė gaminti tortus, nors patirties turėjo ne per daugiausiai. Tačiau buvo marketingo ir produkto kūrimo žinių, o kūryba taip pat ne svetima, todėl nauji verslo projektai – lyg varikliukas. Jau tada buvo aišku, kad vyras rūpinsis prekės ženklo reklama, finansais, o žmona prižiūrės tvarką virtuvėje su dar keliais darbuotojais.
Pradėję nuo pavadinimo, pora perėjo prie tortų receptų kūrimo, kurių vasarą buvo virš penkiolikos, ir visi skanūs, nėra to skaniausio, patikino Mariusz. Nuo tradicinio su vyšnių ir šokolado, Napoleono iki egzotinių Pina Colada skonio su ananasais ar migdolų miltais.
Nors praeiviai gali Nemenčinėje užsukti į desertinę vienam gabalėliui torto ir kavai prie jo, didžioji dalis veiklos – tortų užsakymai šeimos šventėms. Mariusz sako, kad tenka gimtadienius ruošti gimtadieniams, lyties atskleidimo ceremonijoms ar vestuvėms.
„Negaliu kalbėti už visą Lietuvą, nes dirbame Nemenčinėje ir tortus tiekiame dar į Vilnių, bet pastebime, kad žmonės nori daug ir gražiai, bet daug mokėti nenori. Pavyzdžiui, jei norite nulipdyti figūrėlę, tai užima daug laiko ir tai daro meistras-menininkas, kuris turi tai sugebėti“, – teigė verslininkas, pridurdamas, kad už gražų ir kokybišką tortą su cukrinėmis figūrėlėmis išties reikia daug pastangų. Visgi stengiamasi rasti geriausia santykį tarp kainos ir kokybės.
O dekorui jokių apribojimų nėra, patikino jis, – galima nulipdyti ir realius žmones ar kitas figūras iš nuotraukos. Nemenčinėje ant vitrinos stovi ir trys žinomi influenceriai, tinklalaidžių kūrėjai, kuriuos turbūt atpažintų beveik kiekvienas, besidomintis Lietuvos įžymybėmis.
Nors, atrodytų, cukrines figūrėles nulipdyti gali būti tikras iššūkis, tačiau sunkumas visai ne ten – tai verčiau galimybė. Didžiausias klausimas, kaip tortą saugiai nugabenti žvyrkeliu pas klientą.
Vis tik čia iš Vilniaus rajono dirbantys žmonės nori mokytis ir nori sau kelti iššūkius. Beje, vien Nemenčinės desertinėje verslininkai jau įdarbino trečią karo pabėgėlę, kuri gali dirbti su konditerija.
Jau vaikystėje dabartinis verslininkas žinojo, kad nori turėti savo verslą. Jis prisimena dar mokykloje vykusį projektą „Aš galiu“, kurio metu buvo galima įstoti į verslą norinčių sukurti bendraminčių būrelį, dalintis idėjomis ir važiuoti į Panevėžį. Nuo vaikystės teko su šeima dirbti Kalvarijų turguje ir pardavinėti įvairias uogas, daržoves, o vėliau ir mėsą – taip Mariusz įsitikino, kad nori verslauti ir dirbti sau.
„Aš skatinu ir savo vaikus domėtis, iš kur atsiranda pinigai ir jiems suteikti darbo vietą ar nukreipti į ją. Jei vaikas turi polinkį, jis pats nuo vaikystės ieškos, kur užsidirbti pinigų“, – mano jis.
Tam tikslui prie Gėlos ežero Mariusz su šeima turi ir ledų vagonėlį, kuriame vasaromis įdarbina ten dirbti norinčius moksleivius. Tai labai geras būdas praktikuotis, kaip bendrauti su klientais, ką žinoti apie pardavimus ir dar užsidirbti.
