Prieš pusantrų metų ji įkūrė prekės ženklą „Nitonna“. „Japoniškas žodis „Nito-Onna“ apibūdina moterį, kuri taip įnikus gyventi gyvenimą, kad dėvi tik tokius drabužius, kurių nereikia lyginti.
Man pasirodė nuostabu, kaip vienas žodis, neturintis tiesioginio vertimo į kitas kalbas, gali būti toks specifinis, bet tiek talpinantis savyje.
Šito žodžio reikšmė man primena žmones, kuriems kuriu, ir pačios juvelyrikos bruožus. Kuriu žmonėms, mylintiems gyvenimą ir gyvenantiems drąsiai, o kūrinių formos organiškos, „susilamdžiusios“, tinka prie nelygintų marškinių uniformos“, – aiškino Kamilė.
Juvelyrika jos gyvenime atsirado ne iš karto. Pirmiausia mergina pasuko į mados dizaino sritį – 2020 m. K.Kaučikaitė baigė mados dizaino bakalaurą Londone, University of the Arts London universitete. „Tai buvo tokie metai, kad dėl koronaviruso pandemijos draudimų man nepavyko nė pagaminti, nė pristatyti savo baigiamosios kolekcijos – nebuvo įmanoma nė medžiagos nusipirkti. Šito periodo pabaiga buvo liūdnoka“, – prisiminė Kamilė.
Tačiau mergina niekada nesvajojo gyventi kitur – į Londoną vyko ieškodama geriausio išsilavinimo, bet visą laiką žinojo, kad grįš kurti į Lietuvą. „Labai myliu Lietuvą, man čia labai gera“, – šiltai sakė ji.
Todėl iš Jungtinės Karalystės K.Kaučikaitė grįžo į Vilnių. Kartu parsivežė ir svajonę, kurią puoselėjo iš seno – dirbti ne kažkam, o pati sau.
„Visą laiką turėjau norą bandyti suktis pati ir sukurti kažką gražaus. Man atrodo, kad taip jaučiasi kiekvienas kūrėjas: neša žinutę, o viduje sukasi toks kūrybinis varikliukas, kai atrodo, kad jei nepasakysi, nepadarysi, neparodysi – sprogsi. Man svarbu įsiprasminti save ir tai yra mano būdas tą daryti“, – kalbėjo Kamilė.
Grįžusi į Vilnių porą metų dvejojo, mąstė, nežinojo, kur save padėti.
Akį patraukė juvelyrikos mokslai Kaune, profesinėje mokykloje. „Turėjau tokią įdomią viziją – sukurti drabužių prekės ženklą, tačiau galvojau, kuo gi galėčiau būti išskirtinė. Sugalvojau, kad reikia išmokti gaminti kažką iš metalo, kad galėčiau sukurti, pavyzdžiui, vienetines sagas“, – pasakojo K.Kaučikaitė.
Pradėjus mokytis pašnekovė suprato, kad jai žymiai labiau tinka ir patinka rankomis kurti juvelyriką, o ne siūti. „Įvyko meilė“, – šypsosi Kamilė.
Juvelyrika iš jos gyvenimo išstūmė drabužių dizainą – kūrėja visa galva panėrusi į darbą su metalu.
„Juvelyrikoje jaučiuosi labai rimta, drąsi, išlaisvinta. Darbas su ugnimi, plaktukais purvinas, turi būti drąsus, judesiai turi būti užtikrinti. Mane tas labai žavi.
Tikriausiai kurdama drabužius buvau labai pavargusi nuo lengvų drapiruočių ir tikslumo darant brėžinius. Tai visiškai ne man“, – pasakojo K.Kaučikaitė.
Kita vertus, sakė ji, jeigu turi viziją, kūrybinį identitetą, kokį įrankį bepasirinksi, jis atsiskleis.
Jubiliejinio, dešimtą kartą portalo Lrytas ir Lietuvos architektų sąjungos organizuoto interjero architektūros konkurso „Mano erdvė 2024“ specialios nominacijos „Architektas, kuris šviečia“, laureatui Kamilė sukūrė prizą – kūrybiškumą simbolizuojančią segę – sėklą.
„Visus mano gaminius jungia kasdienybės linija – labai daug įkvėpimo ateina iš tokių galbūt nereikšmingų, nematomų kasdienybės detalių. Ieškau vertės paprastuose, iš pirmo žvilgsnio nepastebimuose objektuose, žaidžiu su nostalgiškais vaikystės prisiminimais. Visada smagu, kai nevertingus dalykus gali transformuoti brangiame metale. Pavyzdžiui, esu sukūrusi ausies papuošalą, kuriam mane inspiravo plastikinis segtukas duonai užsegti.
Neseniai paleidau seriją su pupelėmis. Man tai – labai nostalgiška forma, primenanti pas močiutę prie lango mirkstančias pupeles. Esu sukūrusi vėrinį, kuris pagamintas iš sidabrinių pupų. Jį įsigijo mergina ir rašo man: nusipirkau vos pamačiusi, nes man tai primena močiutę“, – pasidalijo K.Kaučikaitė.
Anot Kamilės, labai daug juvelyrų verčiasi individualiais užsakymais – gamina sužadėtuvių, vestuvių žiedus. Jos pačios, sakė pašnekovė, tas niekada nedomino, mat čia nepabėgsi nuo aiškios struktūros ir griežtų ribų. „Todėl mano kūryba atrodo kitaip“, – sakė juvelyrė.
Pasak pašnekovės, viena pagrindinių jos gaminių vertybių – tvarumas: kūriniai gaminami tik rankomis ir tik gavus užsakymą, kad nebūtų prigaminta per daug, kad nesukurtų pertekliaus ir neprisidėtų prie švaistymo.
„Toks gamybos ciklas traukia pirkėjus, kurie prieš įsigydami papuošalą savo sprendimą būna apgalvoję, arba tikrai nori ir gali kantriai palaukti, kol kūrinys gimsta. Be to, nedarau nuolaidų – netikiu jomis, nes manau, kad kūrinys turi savo vertę ir ji nekintama“, – kalbėjo juvelyrė.
Jos pačios žodžiais tariant, „Nitonna“ papuošaluose atsispindi asmeniškas ir intuityvus kūrybos procesas. „Taip pat man labai svarbu išsaugoti nepretenzingą estetiką, „klaida“ dizaine tampa vertinamu akcentu – kiekvienas nešlifuoto safyro kampelis ar sidabro nubrozdinimas papuošalui suteikia unikalų, žaidybinį charakterį, kuriame atsispindi juvelyrikos grožis“, – komentavo K.Kaučikaitė.
Jaunoji dizainerė savo darbus rodo socialiniuose tinkluose, turi parduotuvę internete www.nitoonna.co, tačiau svajoja apie parduotuvę, kur jos kūrybą žmonės galėtų pamatyti gyvai. Sako, norisi artumo su klientais, galimybės papuošalus pasimatuoti, paliesti.
„Niekada nesigailėjau pasukusi į juvelyriką. Man svarbiausia, kad jausčiausi gerai, jausčiausi tikra tuo, ką darau. Noriu vadovautis intuicija ir jeigu intuicija sako, kad viskas gerai, tai viskas gerai“, – sakė K.Kaučikaitė.
