Įsikūrė ten, kur pirmąkart ir susitiko
Klausydami širdies balso, o galbūt žengdami paties likimo nuklotais keliais, Katkauskai Kaišiadorių rajone esančiame Bačkonių kaime įsikūrė prieš 11 metų. Iš Žiežmarių kilusiam Vygintui ir vilnietei Aušrai ši vieta ypatinga – čia jiedu pirmąkart susipažino.
„Su Vygiu susipažinom 1992 metais, būtent šiame kaime. Aš niekur neišvažiuodavau iš Vilniaus, daug mokydavausi ir žaisdavau rankinį, niekada nebuvo laiko. Tačiau būtent tą žymųjį savaitgalį mane draugė pasikvietė pas save į Bačkonis – sako, visą savo gyvenimą taip ir praleisi su kamuoliu arba knygom.
O Bačkonių kaimas buvo labai ypatingas, nes čia gimdavo tik berniukai, į svečius atvažiuodavo irgi tik berniukai. Mes atvykom, Vygio pusbrolis pamatė ir paskambino jam pasakyti, kad atvažiavo panų – ir dar iš Vilniaus! Atsimenu, jis atlėkė su motociklu… Susipažinom, ėjo metai, kiti, Vygiui reikėjo išeiti į armiją, susirašinėjom laiškais. O kai jis grįžo, atvažiavo į Vilnių, sako, reikia ženytis. Ką čia lauksi – 18 metų, pats laikas“, – draugystės pradžią prisiminė Aušra.
Kadangi po vestuvių Aušra Vygintui pasakė gyventi į kaimą nevyksianti, pora apsigyveno Vilniuje, ten susilaukė dviejų dukterų.
Kaip juokauja žiežmariškis Vygintas, sostinėje jam pavyko ištempti 25 metus – galiausiai, visai to neplanuodami, Katkauskai grįžo būtent į tą kaimą, kuriame pirmąsyk vienas kitą ir išvydo. Atsitiktinumas tai ar ne, tačiau į tai ir vėl buvo įsivėlęs Vyginto pusbrolis.
„Vilniuje Vygis pastatė namus, viskas buvo gerai, bet jam atrodė, kad reikia dar kažką daryti. Sakau, gal mums reikia kokios sodybos? Gal ir smagu būtų, sako. O kur vilniečiai ieško – Trakai, Molėtai, Zarasai. Nuvažiuojam, niekas nelimpa. Vėl skambina tas pats Vygio pusbrolis, klausia, ar nenorim Bačkonyse. Atvykom pažiūrėti, o man čia buvo taip gražu... Net kojas pakirto iš to grožio“, – kilusius jausmus nupasakojo moteris.
Tiesa, anot Vyginto, ši vieta tuo metu labiau panešėjo į šabakštyną. Tačiau pora vis dėlto nusprendė įsigyti sodybą – galvojo, jog turės vietą, į kurią vasaromis galės atvažiuoti užsiimti sodo darbais ar pailsėti. Visgi, kaip prisimena Aušra, teko padirbėti ne vieną savaitgalį, kol įsigyta vieta iš tiesų tapo panaši į sodybą.
Vaikams sukūrė vietą, į kurią norisi sugrįžti
Galiausiai Bačkonyse esančioje sodyboje išdygo du namai. Mažesniame dabar gyvena Vygintas ir Aušra, o didesniojo duris jie pirmiausia atvėrė vaikams – anot Aušros, ryšį su jais moteris jautė nuo pat mažens.
„Kol pasistatėm šitą namą, užaugo mūsų dukros. Jos čia nevažiuoja, bet mums tokio didelio namo juk nereikia. Ir mes į jį nėjom – du metus šitas namo stovėjo tuščias. Ateidavom tik per Kalėdas ar gimtadienius.
O vasarą, kai atostogos, visi draugai patikėdavo savo vaikus man, aš čia su tais vaikais ir užsiimdavau. Paskui manęs klausia, ar aš nenoriu to, ką darau, daryti visiems? Nusprendėm, jog reikia pabandyti“, – prisiminė Aušra.
Taip jau penktus metus Katkauskų sodyboje netyla stovyklauti atvykstančių vaikų juokas bei liejasi naujų atradimų džiaugsmas, o svarbiausia – čia atvažiavę vaikai gali pasijausti lyg viešėdami pas senelius. Tai išduoda ir Aušros bei Vyginto sodybos pavadinimas „Nonna Vila“ – išvertus iš italų kalbos, žodis „nonna“ reiškia „močiutė“. O antrąjį pavadinimo žodį sudaro pirmosios Vyginto, Aušros ir judviejų dukrų Ievos bei Lauros vardų raidės.
„Mums iš visatos tai siųsta, mes net nesvajojom – juk prieš 20 metų vaikams nedavėme vardų specialiai“, – šypteli Vygintas.
Kartu su Vygintu ir Aušra vaikai susipažįsta su įvairiomis pasaulio virtuvėmis – maišo lietinių, amerikietiškų blynelių tešlą, ruošia burgerius ar gamina Italiją menančius makaronus. Vaikai taip pat įsitraukia į kūrybines edukacijas, šalia esančiame ežere bei upėje, lydimi Neptūnu praminto Vyginto, išbando vandens pramogas – plaukioja irklentėm, kajakais. Katkauskai stovyklautojus taip pat nusiveža susipažinti su aplink esančiais miestais ar miesteliais, o vakarais, susėdus aplink laužą, užkurtą sodybos kieme, laukia skrudinti zefyrai ir nesibaigiantys pokalbiai.
„Pastebiu, kad kartais ir pats patampu vieno amžiaus su vaikais. Būna, kad jau sveikata pasako – dūksti dūksti ir supranti, kad tau ne penkiolika“, – juokėsi Vygintas.
Tiesa, kad ir kaip Katkauskai besistengtų užimti vaikus, dideliu iššūkiu vis dar yra mobilieji telefonai – nors atėjus nakčiai jie ir yra surenkami, Aušra pastebi, jog kai kurie vaikai pradeda anksčiau keltis, galvodami, kad ir telefoną atgaus anksčiau.
„Ne, ne, ne. Tik po pusryčių. O kai įsitraukiam į veiklas, tai jau ir patys neturi laiko“, – šyptelėjo Aušra.
Katkauskai džiaugiasi, jog daugelis vaikų pas juos sugrįžta kasmet – sako, net galima pastebėti, kaip jie užauga.
„Būna, pirmąkart atvažiavo penkerių metų, o dabar jau – devynerių. Vaikai niekada nesuvaidins – jei jiems nepatiks, tai jie niekada ir nesugrįš. Jie man yra didžiausias lakmuso popierėlis“, – pridūrė Aušra.
Užsieniečius supažindina su Lietuvos kaimu
Tačiau vien tik vaikų Bačkonyse įsikūrusiai šeimai negana – namų durys atviros ir tiems, kurie mini asmenines šventes, nori įvairių edukacijų ar pažinti Lietuvą atvažiuoja iš užsienio. Iki 2028-ųjų Katkauskai yra įsitraukę į projektą, kuriuo turistus siekiama supažindinti su mūsų šalimi – atvykstantiems užsieniečiams Aušra su Vygintu pristato Lietuvos kaimą.
„Vos tik atvėrėme savo namų duris, jie pasirodė įdomūs ir tapo gausiai lankomi – čia iki šiol aktyviai lankosi žmonės iš Lietuvos ir iš viso pasaulio. Turėjome svečių iš JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Moldovos, Lenkijos.
Dirbame su užsienio šalių agentūromis, kurių turistams „Nonna Vila“ tapo vieta, kur svečiai susipažįsta su Lietuvos kaimu, tradicijomis ir skoniu – patys gaminame maistą krosnyje, kepame šakotį ir pasakojame jo atsiradimo Lietuvoje legendą. Man dar vaikystėje močiutė sakė, kad ten, kur kvepia maistas, ten renkasi žmonės! Ir ji buvo teisi– žmonių mums tikrai netrūksta, sukamės kaip bitės per medonešį“, – pasakojo Aušra.
Veiklų ir idėjų nestokojanti šeima užsimena, kad 2025-ųjų vasara jiems – jau suplanuota. Anot Aušros, dažnai tenka sulaukti klausimo, ką gi Katkauskai daro, jog niekaip neatsigina žmonių. Atsakymas paprastas – nieko ypatingo, tereikia tik nuoširdumo ir paprastumo.
„Buvo toks atvejis, šeštadienis, lyja, atvažiuoja dviratininkai. Sako, galima čia užeiti pavalgyti? Aš supratau, apie ką jie – pagalvojo, kad mes kaip kavinėje gaminame maistą. Užeina, sako, o gal kažkokį meniu? Ne, ne, sakau, pas mus šiandien barščiai, kepsnys ir bulvių košė su daržovėmis. Sako, gerai, mums tinka. Paskui klausia, kiek mums skolingi. Jūs neskolingi, sakau, čia tiesiog buvo mūsų šeimos pietūs. Taip nustebo! Bet juk neišvarysi žmogaus į lietų, o maisto tai yra“, – juokėsi Aušra.
Nors atrodytų, jog Katkauskų šeimai turėtų būti sudėtinga atrasti laiko tik sau, aiškėja, jog reali situacija – ne visai tokia. Didysis darbymetis Bačkonyse esančioje sodyboje vyksta nuo gegužės pradžios iki spalio pabaigos. Likusią metų dalį sutuoktiniai gali skirti savo poreikiams – apsilanko teatre, nueina į kiną, o praėjusiais metais dviems mėnesiams buvo išvykę į kelionę. Kaip sako Aušra, suprato, jog atėjo laikas sustoti.
„Aš nespėju su ja. Ji sumąsto, aš turiu greitai viską daryti. Ne visada pritariu, būna apsibaram“, – šypsodamasis apie gyvenimą su Aušra pasakojo Vygintas.
O paklaustas, apie tinkamais gyvenimo momentais šalia pasitaikiudavusį pusbrolį, vyras nusijuokė.
„Aš jam dėkingas, o jis patenkintas. Su pusbroliu bendraujame labai artimai. Mes ir mokėmės vienoje klasėje, tik viename suole nesėdėdavome – neleisdavo“, – prisiminė Vygintas.
Tiesa, draugus ar pažįstamus šeimai dar iki šiol tenka išgirsti klausiant, kaip šie galėjo atsisakyti gyvenimo sostinėje ir pabėgti į kaimą.
„Vilniuje mudu dirbome ypač gerai apmokamus darbus, tačiau neieškojome veiklos, kuri padėtų uždirbti daugiau. Mes bėgome paskui savo svajonę – abu jautėme, kad galime pasauliui duoti daugiau šypsenų, džiaugsmo, šilumos, skonio“, – sprendimą paaiškino Aušra.
