Kiekvieną sezoną vis kitokios jūros gėlių
Begonijos, pelargaonijos, jurginai, gvazdikai, visos svyrančios gėlės – gegužės ir birželio mėnesių bestseleriai, tikina E.Žemaitis. Tada būna pats pikas – juk soduose ar ant palangių žmonės nori matyti žydinčias gėles ir grožiu dalintis su kaimynais ar svečiais.
Tačiau vasaros antrojoje pusėje jau prasideda chrizantemų jūros, vėliau dar kiti augalai – prekyba vyksta pagal sezonus.
Tiesa, vadovas sako, kad kalėdinių gėlių čia jau nebematysite – jų paprasčiausiai nebeapsimoka auginti dėl didelių šildymo išlaidų, reikalaujančios priežiūros.
Tai nereiškia, kad čia užsukę žiemos sezonu nerasite gėlių, šiame gėlininkystės ūkyje išvysite augančias raktažoles, svogūnines gėles. Nuo sausio mėnesio čia pradedamos auginti ir tulpės, kurios pavasarį sužysta įvairiausiomis spalvomis.
„Kadangi auginame vandenyje, tai sausio pirmą pasodiname ir kovo pirmą visos gėlės jau būna nuskintos“, – pasakojo jis.
Įdomu ir tai, kad tai yra vienintelės skinamos gėlės, visos kitos – vazonėliuose. Čia apsipirkti užsuka ne tik pavieniai gyventojai, bet ir didmeninkait, prekes tiekiantys į parduotuves ar į turgelius.
Tęsia tėčio pradėtą veiklą
„Tėtis čia gėles augina jau nuo 1991 m. Kai studijavo gyveno Kaune, jau tada turėjo nedidelį šiltnamėlį, paskui turėjo Birštone, tada Punioje – ten jau buvo didesni šiltnamiai, apie pusė hektaro“, – pasakojo jo sūnus Eimantas.
1991-aisiais tėtis gavo žemę Punioje ir savadarbiuose šiltnamiuose pradėjo auginti gėles, skintas rožes. O laukuose derėjo kopūstai, bulvės, morkos, svogūnai ir kitos daržovės.
Smukus daržovių kainoms, užsidirbo tik iš gėlių – jos augo net 1,5 ha lauke. Tačiau situacija pasikeitė ir čia – mat tokios gėlės pradėtos auginti Afrikoje, kad net patiems olandams pakako jas atsivežti, patys nebeaugino. Taip Eimanto tėtis vėl grįžo prie daržovių ir augino agurkus.
Lūšis gėlininkystės ūkyje įvyko dar 2004 m., kai pasinaudoję verslui suteikiama parama, atsinaujino senus medinius šiltnamius.
Dabar ūkis gali pasigirti ne tik įspūdingu plotu, bet ir tuo, kad turi tokią dydžio dujinę katilinę, kurios užtektų šilumą tiekti Prienams. Meistrai, įrengę katilinę, verslo savininkams net patys sakė: „Tokią jau dėjome Prienuose“.
Dėl karo Ukrainoje ženkliai išaugus energijos išteklių kainoms, gėlininkystės ūkis per mėnesį sunaudojo šilumos už tūkstančius eurų. „Kai dujų kainos sukilo, tai labai stipriai taupant ir minimaliai šildant, išleidom 140 tūkst. eurų. Kaina pakilo dešimt kartų“, – prisiminė vadovas. Po tokio šokio neliko kito kelio, kaip kainas pakelti apie 10 proc. ir likusią naštą prisiimti sau.
Verslas gali pasigirti, kad turi ir dirbančiųjų samdomų darbuotojų ne pirmą dešimtį metų, kurie gyvena Alytaus rajone ar pačiame Alytuje:
– Aušra, kiek laiko jau dirbate?, – paklausia Eimantas viename iš šiltnamyje plušančios moters.
– 27-erius metus!, – atsako ji, pridurdama, kad per šį laiką niekada net negalvojo išeiti. Be to, kur daugiau eiti dirbti pensininkams, juk čia dirba ir su savo vyru.
Sulaukia klausimo, į kurį atsakymas paprastas
Kokias gėles patartumėte auginti prie namų? Kaip ir su kokiomis gėlėmis pačiam pasidaryti kompoziciją balkone, prie namo ar sodelyje? – tai vieni klausimų, kurių Eimantas ir čia dirbantys gėlininkai sulaukia nuolat.
Kadangi vasaromis pačios perkamiausios gėlės yra pelargonijos ir petunijos, vyras pirkėjams duoda paprastą patarimą: į „Google“ ar „Pinterest“ paiešką įveskite šių gėlių pavadinimus ir pamatysite daugybę idėjų, kaip jas komponuoti.
Vasaromis lietuviai ne mažiau mėgsta ir chrizantemas, kurių vasaromis būna pilni šiltnamiai: ir pakabinta virš galvų, ir sudėliota ant žemės.
Kaip sako pašnekovas, ilgainiui keičiasi ir madosi. Jei anksčiau kalceoliarijos buvo aukštumose, dabar iškilo chortenzijos, žoliniai augaliai, tinkami kompozicijoms.
