Iš biržiečio sumanymo juokėsi visa Lietuva – naujovių aistruolis Tomas įsitikino, kad jis neklydo

O ir patirtis, kurią įgauna, vykdydamas užsakymus, nenuperkama. Kaip sako pašnekovas, į kai kuriuos objektus, kur patenka kviečiamas užsakovų, ir mokėdamas pinigus nepakliūsi.

„Aš – amatininkas, ne verslininkas, – šypsosi T.Bekeris. – Juk vadovėliuose parašyta: jei gali išvažiuoti ir verslą palikti pusei metų, o grįžęs randi tą patį ar geriau – tada turi verslą. Bet jei niekas be tavęs nevyksta, tada – amatas. Bet ir aš pats savo veiklos nenoriu paversti verslu – man patinka, ką darau“.

Vilniuje baigęs mechatroniką, po darbų pirmojoje darbovietėje pasuko arčiau geodezijos. „Ir pats įstojęs mokytis supratau, kad nenoriu gamykloje sėdėti. Bet turėjau stiprybės mokslus pabaigti. Nebuvau labai geras mokinys – dėdė stebėjosi, kaip apskritai sugebėjau baigti universitetą.

Vis tik geodezija užkabino: čia dirbdamas nesėdi vietoje – ir vietovės keičiasi, ir prie kompiuterio dirbi“, – kalbėjo T.Bekeris.

Dešimtmetį praleidęs sostinėje vyras sykiu su žmona sugrįžo į abiejų gimtinę Biržuose. „Vilniuje labiausiai nenorėjau sėdėti daugiabutyje. Norėjau namo, erdvės – juk ir hobių turiu. Tiesa, šie truputį „pamarinti“, nes daug laiko atiduodu darbui“, – kodėl neužsiliko sostinėje, pasakojo Tomas, laisvalaikiu mėgstantis pasikrapštyti prie senos technikos ir ją prikelti.

Grįžti iš didmiesčio į gerokai mažesnį miestą nebuvo baisu. T.Bekeris paaiškina: amatą gi turėjo, be to, dalis darbų dar dirbant Vilniuje daryti aplink Biržus. Ir štai jau vienuolika metų jis šiame mieste plėtoja savo įmonę.

„Stengiesi padaryti, kiek galima geriausia, – paprastai paaiškina. – Lengva buvo ir pradėjus verslą: kolegos nesilaiko žodžio, klientams neatsiliepia telefonu. Mums nieko nereikėjo – tik kelti ragelį ir laiku daryti darbus.

Bet konkurencijos, žinoma, yra – juk pas mus atvažiuoja įmonės ir iš kitų miestų. Tiesa, ir mes dirbame ne tik Biržų krašte. Didelė problema, kad mūsų srityje daug šešėlio – taip iškreipiama rinka. Laimei, daug „Šiaurinio taško“ klientų – juridiniai asmenys, todėl dingsta mėginimai susitarti ir panašūs reikalai“.

Pradėjęs nuo tradicinės geodezijos, toponuotraukų suprato, kad to neužtenka – pradėjo teikti kadastrinius žemės matavimus. Įmonė augo.

„Mano principas toks: sugalvoju naują sritį, jai reikiamus darbus išmokstu padaryti pats, tada suradęs žmogų perduodu jam žinias, o pats einu mokytis ko kito“, – pasakoja įmonės vadovas.

„Šiaurinį tašką“ į priekį varo ir Tomo aistra – jis pats šypsodamasis apie save sako esantis „truputį fanatikas“: važinėja po inovacijas pristatančias parodas, konferencijas. Jo įmonė buvo pirmoji regione, įsigijusi tacheometrą, prie kurio nereikia stovėti žmogui (įprastai prie šio prietaiso žmogus stovi). „Konkurentai į mane žiūrėjo kaip į kvailį – labai didelė investicija. Tačiau toks sprendimas pasiteisino ir atsipirko“, – prisimena pašnekovas.

Darydami dideles toponuotraukas atrado būdą, kaip tokį darbą atlikti dronu. Čia irgi, sako T.Bekeris, buvo vieni pirmųjų regione. Turi kuo „pažiūrėti“ po žeme: siunčia ultragarsą ir patikrina, kas netvarkoj, tarkime, vamzdynuose.

Bet tikriausiai įspūdingiausias pirkinys – 3D lazerinis skeneris.

„Sugalvojome, kad mums jo reikia. Paprastai nupirkti tokį prietaisą labai brangu, investicija didelė – reikia bent 60 tūkst. eurų. Visai netikėtai pamačiau, kad galima pretenduoti į paramą per vietos veiklos grupę. Bandau teikti prašymą – ir finansavimą gaunu!

Juokėsi visa Lietuva – žmogus iš kaimo sugalvojo, kad jam reikia lazerinio skenerio. Nė kliento, kam parduočiau tokią paslaugą, neturėjau, o dabar iš to – didžioji mūsų pajamų dalis“, – pasakoja T.Bekeris.

Lazerinio 3D skenavimo paslauga jį nuvedė į Kirdiejų rūmus, Šiaulių centrinį paštą, „Achemą“, „Mineralinių vandenų“ cechą, gavęs užsakymą leidosi į nuotekų talpyklas, dirbo „Keistuolių“ ir Šiaulių dramos teatruose, „Mantingoje“ Marijampolėje... „Šiaurinio taško“ komanda vyko ir į Prancūziją skenuoti vyno dvarelio, su architektu iš Naujosios Zelandijos Kaune skenavo modernizmo pastatus – svečias ieškojo mitinio Kauno žvėries, o pasitelkęs lazerinį skenavimą kūrė meną.

„Dirbome už sumuštinius, bet patirtis neeilinė. Apkritai vietos, kuriose tenka lankytis, labai įdomios – į kitus objektus ir mokėdamas pinigus nepateksi“, – juokiasi pašnekovas pridūręs, kad būtų įdomu prisijungti ir tiesiant „Rail Balticą“, kur skenuojamas kiekvienas sluoksnis.

Kaip gi veikia 3D lazerinis skenavimas?

Patalpoje pastatytas lazerinis skeneris sukasi ratu ir 2 mln. per sekundę taškų greičiu renka visą aplink matomą geometriją. Tuomet kompiuteryje sukuriamas skaitmeninis patalpos atvaizdas dvynys.

Pavyzdžiui, suplanavus tvarkybos darbus Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje būtinai reikėjo architektūrinių fotogrametrinių apmatavimų – detalių tiek pastato vidaus, tiek išorės brėžinių.

Prietaisas gali matuoti 2 mm tikslumu. Tokio preciziškumo reikia, tarkime, gaminant baldus: detaliai lazeriu nuskenuotos patalpos vaizdas nusiunčiamas baldų projektuotojams – šie gali paruošti projektą fiziškai neapsilankę užsakovo erdvėse.

„Lazeriniu skenavimu labai tikiu. Neįsivaizduoju, kad ateityje projektavimai, ypač senų pastatų rekonstravimas galės vykti be jo“, – kalba T.Bekeris.

Jo įmonės pranašumas, sako pašnekovas – teikiamas visas paslaugų paketas: „Šiaurinis taškas“ ne vien nuskenuoja objektus, bet ir parengia brėžinius, 3D modelius. „Užsakymų yra, tik kiti gal ne taip greitai vyksta. Kol iš tos daugybės surinktų duomenų parengsi brėžinius, 3D modelius, gali užtrukti ir porą mėnesių“, – paaiškina T.Bekeris.

Jo įmonei modeliavimo paslaugas siūlosi teikti indai, bet Tomo principas: ką gali, daryti patiems.

„Šiauriname taške“ brėžinius braižo ir filosofijos magistras. T.Bekerio tai visai nestebina. „Viską galima išmokti“, – sako jis.

„Atsimenu: įsteigiau įmonę – reikia darbuotojo. Pagal rekomendacijas susiradau vieną žmogų, atvedžiau į tuščias patalpas, sakau: „Čia bus mūsų biuras“. Žiūrėjo ir netikėjo, bet jis iš šiandien dar dirba“, – juokiasi pašnekovas.