„Dūmų fabrikas“ vienija tris viena kitą papildančias veiklas: kultūrinę erdvę, kraftinio alaus gamybą ir restoraną.
Pirmasis verslas gyvas iki šiol
Mokykloje į tiksliuosius mokslus: fiziką, matematiką, geometriją – linkęs Linas nuo jų nenukrypo ir rinkdamasis studijas. Įtakos studijų pasirinkimui turėjo ir tėtis, kuris studijavo medicininę inžineriją.
„Tėtis visada ką nors konstruodavo, kūrybiškumo netruko. Man tai imponavo, todėl pasirinkau Vilniaus universiteto fizikos fakultete dėstomą moderniųjų technologijų vadybą. Dabar ši studijų kryptis labai populiari, o tuomet buvome tik antra laida. Pati studijų programa buvo kombinuota – buvo ruošiami vadovai, tačiau ir tiksliųjų mokslų bei praktinių užduočių nestigo“, – prisimena L.Zakarevičius.
Per studijas įgytos žinios jaunam specialistui padėjo renkantis darbo vietą, darant karjerą gamybinėje įmonėje.
„Įmonėje kuruodavau tam tikrus gamybos barus, planuodavau gamybą. Po to ėmiau koncentruotis į poligrafijos sritį, gaminius iš specifinio popieriaus. Ieškojau kuo specifiškesnės žaliavos.
Pradėjau verslą – prekybą specifinio popieriaus gaminiais. Šia veikla užsiimu dar ir dabar – turime gamintojus Ispanijoje ir tiekiame popierių arbatos pakeliams Baltijos šalims, Ukrainai ir Gruzijai“, – sako L.Zakarevičius.
Kalnai įkvėpė hobiui
Kitu jo verslu virto pomėgis, kurį vaikinas netikėtai atrado dar studijų metu. „Nepažįstu nė vieno studento, kuris nebūtų paragavęs alaus, tačiau niekada nemaniau tapsiąs aludariu. Pasirodo, niekada nereikia sakyti: „Niekada“.
Viskas nutiko man kopiant su draugų kompanija į Monblaną. Toje kompanijoje buvo ir viena mergina, kuri prasitarė, kad jos tėvai ne tik namuose gamina alų, bet ir prekiauja žaliavomis. Naujiena, kad patiems galima pasigaminti alaus, mus suintrigavo.
Po kopimo į Monblaną nuvažiavome į Biržus, parsivežėme žaliavų ir pasigaminome alaus. Tas pirmasis alus tikrai nebuvo kokybiškas, bet knietėjo pažiūrėti, kas gausis, ir jo paragauti.
Šiandien pakankamai lengva rasti informacijos internete ir bendraminčių, kurie patars, kaip pasigaminti gero alaus, o tuo metu viso to nebuvo – tik bendros žinios ir vieno kito tai bandžiusio daryti žmogaus patarimai“, – alaus gamybos pradžiamokslį prisiminė L.Zakarevičius.
„Iš pradžių alų viriau virtuvėje, po to – rūsyje, garaže. Galiausiai pasistatėme ūkinį pastatą, tačiau pagaminta produkcija vis tiek keliaudavo į namo rūsį, – verslo pradžią mini Linas. – Pirmi alūs buvo išvirti savo reikmėms, draugų šventėms. Lietuvoje naminio alaus gamyba komerciniais tikslais negalima“.
Vykdamas į alaus festivalius ar parodas L.Zakarevičius stengiasi skirti laiko ir to krašto, į kurį nuvyko, pažinimui. Šiemet su bendradarbiais dalyvaudamas Porto miete Portugalijoje vykusiame alaus festivalyje verslininkas aplankė ne tik dalį Portugalijos, bet ir Ispanijos. Į rudenį Rumunijoje vyksiantį festivalį lėktuvo bilietus jau įsigijo ir L.Zakarevičiaus žmona, nes numatyta skirti laiko ne tik festivaliui, bet ir kelionėms po šią šalį.
Vyno šalys garsėja ir kraftiniu alumi
Alaus festivalius, kuriuose pristato savo produkciją, „Sakiškės Brewery“ vadovas sako kruopščiai atsirenkantis, kaip ir ten vežamus savo gaminius.
Kuo piečiau, tuo labiau alus tampa pokalbio palaikymo, socializacijos priemone. Klaidinga būtų manyti, kad Pietų Europos šalys pripažįsta tik vyną. Būtent italai yra kraftinio alaus pionieriai, o Prancūzijoje alaus rinka tiesiog persotinta mažų bravorų produkcija.
„Įdomios ir besikeičiančios europinės tendencijos – jei anksčiau kraftinis alus stebindavo įvairių skonių puokštėmis, tai dabar vartotojas linkęs prie paprastesnių alaus rūšių. Tai, mano manymu, kraftinius bravorus privers dar labiau tobulėti“, – svarsto L.Zakarevičius.
Per keliones į įvairiose šalyse rengiamus alaus festivalius bravoro vadovas sako ne tik pristatęs savo gaminamą produkciją, pasisėmęs patirties, bet ir užmezgęs daug pažinčių su kolegomis užsieniečiais.
Prieš kelerius metus verslininkas nusprendė įdarbinti sukauptą pažinčių turtą ir surengti tarptautinę kraftinio alaus parodą Vilniuje, kad šia kultūra besidomintis žmogus be ilgų kelionių, kurias L.Zakarevičius pats patyrė, galėtų Lietuvoje paragauti visame pasaulyje kuriamo alaus.
„Tai – savotiška dovana kraftinio alaus mėgėjams, nes Lietuvos rinka yra maža, todėl importuoti kraftinį alų yra pernelyg sudėtinga ir brangu, kaip ir atrinkti išskirtinius, stebinančius ir meistriškai gaminančius bravorus reikia daug metų patirties. Į parodą stengiuosi kviesti įvairiuose pasaulio kraštuose dirbančius bravorus, kurių produkcijos būtų sunku rasti patiems, o tuo labiau Lietuvoje“, – sako L.Zakarevičius.
