Garsi pora į Merkinę prisikviečia ir džinsuotus operos solistus – vaišina patiekalais, kurie išspaudžia ašaras (3)

„Fitzcarraldo“ – tai režisieriaus Wernerio Herzogo juosta apie inžinierių, kurį užvaldė sumanymas pastatyti operos teatrą Amazonės aukštupyje, kad jos pasiklausyti galėtų vietiniai gyventojai.

O štai L.Radzevičienė pasirūpino, kad šįmet Kristupo festivalyje dalyvavę taivaniečiai gautų tai, ko iš anksto prašė jų klasikinės muzikos žvaigždė baritonas Haoming Chanas. Jo noras buvo surengti koncertą Lietuvos provincijoje. Ir tai įvyko.

Rugpjūčio pradžioje Merkinės bažnyčioje su Haoming Chanu koncertavo lietuvių sopranas Salomėja Petronytė ir vargonininkė, festivalio „Sakralinės valandos“ meno vadovė Renata Marcinkutė-Lesieur.

Tai buvo tik vienas iš gausybės šios vasaros renginių Merkinėje.

Vienas paskutinių – rugpjūčio viduryje „Merkinės fabriko“ trečius metus iš eilės surengtos senovės dienos „Samanos“ – renginys, skirtas Dzūkijos kultūrai, archeologijai bei tautiniam paveldui.

Žurnalistė L.Radzevičienė su keliautoju, televizijos laidos „Pasaulio puodai“ vedėju Vytaru Radzevičiumi Merkinę pavertė menų traukos centru ir kartu įsuko maitinimo bei turizmo paslaugų verslą.

Kartu jie šiek tiek išpaikino lankytojus, nes tol, kol kūrybinga šeima dirbo pagal projektą „Vietos kultūros verslumo skatinimas – Merkinės dvarvietė“, jų organizuojami renginiai vyko nemokamai.

Šiam projektui buvo skirta Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos subsidijuoto Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšų – apie 850 tūkst. eurų. Tiesa, dalis jų liko nepanaudota, nes per ketverius metus – pandemiją ir karą – statybų sąmatos išsipūtė, ir planuotų darbų tiesiog buvo nebeįmanoma atlikti, tačiau kultūrinės ir verslumo skatinimo veiklos buvo įgyvendintos.

Kartu su partneriais Lietuvoje bei Norvegijoje kurtas projektas jau finišavo, tad už bilietus į renginius teks prašyti pinigų, nes jų reikia ne tik renginiams organizuoti, bet ir visam ūkiui – mokesčiams už elektrą, atliekų tvarkymą, vandenį.

Tačiau kaip šie du žmonės, nieko bendra neturėję su Dzūkija, ant Merkinės piliakalnio ėmė rengti koncertus ir svečiams virti plovą? Sumanymas įsikibti į kaimą atėjo tuo metu, kai nebeliko V.Radzevičiaus močiutės.

„Prieš 12 metų, važiuodami iš Vytaro močiutės laidotuvių namo, į Vilnių, prakalbome apie tai, kaip gera būtų turėti savo sodybą kaime. Galbūt Kupiškyje, kur Vytaras savo vaikystės vietoms jautė nostalgiją.

Jis yra veiksmo žmogus – jei tik ką nors sumano, imasi daryti. Tad vos tik grįžome namo, Vytaras suskato ieškoti parduodamų sodybų Kupiškio apylinkėse“, – pasakojo L.Radzevičienė.

Bet pirmoji ypač gražiai aprašyta sodyba, apie kurią informacija išniro skelbimų portale, buvo ne Aukštaitijoje, o Alytaus ir Varėnos rajonų sandūroje.

„Vytaras nedelsė ir sodybą nupirko. Tvarkėme ją ir jau gyvenome joje, kai atsirito žinios apie Varėnos savivaldybės skelbiamą Merkinės dvarvietės nuomos konkursą.

Būta vieno konkurso, jam neįvykus – kito, o viskas taip susiklostė, kad Vytaras liko vienintelis to konkurso dalyvis. Jis, būdamas 2019-aisiais įkurtos bendrovės „Merkinės muilo fabrikas“ bendraturtis, dvarvietę išsinuomojo 40 metų ir netrukus pradėjo joje veiklą“, – pasakojo L.Radzevičienė.

Merkinės bendruomenė naujakurius gražiai priėmė.

„Kai pradėjome veiklą, vietos gyventojai sakė, kad jie taip ir įsivaizdavo dvarvietę – ne privatizuotą, ne aptvertą tvora, bet atvirą visiems. Didžiausias komplimentas mums buvo vieno iš Merkinėje įsikūrusių garsių fotografų – Algimanto Černiausko sėkmės palinkėjimas.

Tuomet, kai Vytaras su savo pusbroliu Tomu Radzevičiumi jam papasakojo apie sumanymą greta fabriko pastato įkurti restoraną ant žolės, A.Černiauskas parodė į virš dvarvietės pakibusią vaivorykštę: „Tai jūsų sėkmei“, – prisiminė Laisvė.

Taip prie raudonplyčio fabriko pastato atsirado gastronomijos cechas – vasaros terasa „Pasaulio puodai“.

Vėliau, 2023 m. atnaujinus buvusią skalbyklą, pro kurios fasado langus lankytojų akys krypsta į Merkio, Nemuno ir Stangės upelio santaką, joje buvo įrengtas restoranas „Kepsnių cechas“.

Kultūrinė veikla, kurią pradėjo bendrovė „Merkinės muilo fabrikas“ (nuo 2023 m. – „Muilo fabrikas“), tapo patraukli vietos bendruomenei.

„Turime Kino klubą, rengiame susitikimus su rašytojais.

Nuo 2020-ųjų kasmet birželį pas mus vykdavo „Opera su džinsais“ – nemokamas renginys. Taip pat vyko solistų Rafailo Karpio, Šarūno Šapalo ir Laimono Pautieniaus pasirodymas.

Tik kol kas tai – kultūros ir lėtojo maisto misija, nes finansinės naudos dar nematyti“, – sakė L.Radzevičienė.

„Merkinės fabrike“ gausu kultūros renginių, bet gausios organizatorių komandos neregėti. Ar įmanoma tai padaryti dviese?

„Komanda nedidelė, daugiau jos reikia virtuvėje, o renginius organizuojame patys“, – atsakė L.Radzevičienė.

Pagal projektą kartu su jo partneriais norvegais „Merkinės fabrikas“ vien kino edukacijų – susitikimų su režisieriais – turėjo parengti 12-a, o kino seansų skaičius siekė 90. Kaip tai pavyko padaryti?

L.Radzevičienė, paėmusi telefoną į rankas, tiesiog skambino režisieriams, su kuriais keliai ją suvedė kaip žurnalistę.

Taip ji prisikvietė į „Merkinės fabriką“ Arūną Matelį, Vytautą V.Landsbergį, Dagnę Vildžiūnaitę, Audrių Juzėną ir kitus geriausius lietuvių filmų kūrėjus.

„Kai darai, tai ir padarai, tik tam reikia skirti daug laiko, – tikino moteris. – Projekto metai buvo labai intensyvūs. Laikiausi ir laikausi nuostatos, kad ne dėl varnelės projekte dirbome, bet kad patiems būtų smagu.“

„Merkinės fabrikas“ kvietė žmones ir į amatininkų muges, kuriose susitikdavo savo gaminių pardavėjai ir išrankūs pirkėjai.

Buvo rengiami gerosios patirties seminarai, kurių temas sugalvodavo pati L.Radzevičienė, pavyzdžiui, ornitologas Marius Karlonas pasakojo apie Merkinės apylinkėse perinčius paukščius, „Laimingų daržovių ūkio“ savininkai – apie keistas daržoves ir lietuvišką beržų sirupą, „Aušrinės“ namelių savininkės – apie miške įkurtą populiarią apgyvendinimo vietą, o jų Merkinės apylinkėse labai trūksta.

Į seminarus žmonės suvažiuodavo iš Alytaus, Varėnos, Druskininkų, Liškiavos, taip pat didžiųjų miestų.

„Visa tai projekto metu vyko nemokamai, bet dabar, kai projektas baigtas, viską teks rengti už savo pinigus, todėl pardavinėsime bilietus. Kitas pasirinkimas būtų nieko nebedaryti“, – užsiminė Laisvė.

Visi artimiausi Radzevičių – ir Laisvės su Vytaru, ir Tomo su žmona Rasa – sumanymai šiuo metu siejasi su statybomis.

„Dvarvietėje yra senas medinis pastatas. Norime jį atnaujinti taip, kad jame galėtų apsistoti piligrimai.

Per Merkinę eina „Camino Lituano“ – Šv.Jokūbo kelias, ir tas pastatas turėtų tapti pagrindine piligrimų poilsio vieta. Pavadinome jį „Sapnų cechu“.

Didysis buvusio muilo fabriko pastatas turėtų tapti kultūros klubu, bet norint jį restauruoti reikės įveikti daug iššūkių. Juk jis stovi ant piliakalnio Dzūkijos nacionaliniame parke.

Jei sumanyčiau prie pastato terasos pasodinti rožių, negalėčiau to padaryti, nes negalima kasti žemės.

Bet svajojame atgaivinti senuosius pastatus, didįjį – taip pat, ir tęsti kultūrinę veiklą, nes nenorime palikti to, ką pradėjome“, – kalbėjo L.Radzevičienė.

O didysis dvarvietės pastatas – 1897 m. pastatytas muilo fabrikas – taip pat turi pavadinimą. Tai būsimasis „Kultūros cechas“.

„Pastate kadaise būta ligoninės, kitų įstaigų. Paskutiniai jame veikė senelių globos namai, jie buvo uždaryti 2014-aisiais.

Jam reikia remonto, o remontui – pinigų.

Tada, kai buvo laimėtas dvarvietės nuomos konkursas, prasidėjo pandemija, po jos – karas, ir visa tai smarkiai išaugino statybinių medžiagų ir darbų kainas. Projekto kultūrinės veiklos dalį įgyvendinome taip, kaip planavome, – baigėme šį pavasarį, o statybos buvo pratęstos.

T.Radzevičiaus šeima yra svarbiausi investuotojai, mes su Vytaru – žurnalistai, turintys kitų verslui reikalingų sugebėjimų, tačiau vieni neįstengtume pakelti tokios veiklos.

Tad dabar viską, ką uždirbame „Kepsnių ceche“ bei „Pasaulio puodų“ vasaros terasoje, taupome pastatų remontui“, – apie verslo užkulisius pasakojo L.Radzevičienė.