Akimirka, kai širdis pasiuntė ženklą
Nevėžio slėnyje, prieš kelis šimtus metų skalautame čia tekėjusios upės, šiandien įsikūrusi Šatkauskų sodyba. Čia – vėjo varpelių skambesys, saldus žiedlapius išskleidusių rožių aromatas, šimtus vaismedžių talpinantis, į Lietuvos paveldo sodus įtrauktas sodas ir jį prižiūrintys, sodininkais praminti ožiai.
Klaipėdoje gimę, Kaune gyvenę, daugiau nei tris dešimtis bendro gyvenimo metų skaičiuojantys Simas ir Vida būtent čia atrado savo vietą. Nors sodyba tuo metu ir neatrodė taip, kaip dabar, pamačius ją, kaip prisimena Simas, „širdy kažkas nuskambėjo“.
„Čia yra tamsus dangus, Paukščių Takas ir Andromedos galaktika puikiai matosi. Už upelio prasideda Kauno rajonas – nesijautėme, kad gyvename Kėdainiuose. Tik paskui sužinojome, jog esame Kėdainių rajone“, – pasakojo Simas.
Įstabūs visatos kūriniai minimi neveltui – politologijos mokslus studijavęs vyras dar nuo antros klasės domisi atsronomija. Šį mokslą vyras vadina savo aistra.
„Gyvenant Kaune aš turėjau teleskopą, kurio svoris buvo 17 kilogramų – pakankamai sunkus daiktas tampyti nuolat. Gyvenome devynaukštyje, lipdavome ant jo stogo stebėti dangaus. Ir pats važinėdavau į vietas, kur buvo tamsus dangus“, – prisimena Simas.
Atsikraustę į Gailiakaimį, teleskopą šeima įveiklino ne iškart – iš pradžių Šatkauskai pasinėrė į ūkinę veiklą, augino gyvulius. Kaip sako Vida, tik po kurio laiko aplankė mintis, jog, panaudojus teleskopą ir vyro sukauptas žinias, galima šį bei tą nuveikti.
Metuose – dvi ypatingos astro naktys
Pirmosios observatorijos užuomazgos pradėjo rastis 2018-aisiais – tuomet viename iš namo kambarių šeima įrengė stebėjimo salę, atvykti kviesdavo moksleivius.
„Vėliau pradėjo kviesti mus, nes mes nedaug galėjome priimti – tik apie 20 mokinukų. Važiavome į mokyklas, pradėjome rašyti programas Kultūros pasui. Su mokyklomis dirbame ir iki šiol, bet sodyboje jau turime ir observatoriją. Simo yra visas astronomijos žinynas, o mano darbas yra komunikacija, socialiniai tinklai“, – apie darbo užkulisius pasakojo Vida.
Šatkauskai džiaugiasi, kad įkurti observatoriją galėjo savo lėšomis, tačiau neslepia, jog šis darbas reikalauja didelių investicijų. Vis tik rezultatas – atsiperka.
Tiesa, įsivaizduojant observatoriją, lankytojams daugeliu atvejų galvoje iškyla nakties, skaidraus dangaus ir žvaigždžių vaizdiniai. Tačiau tai – ne visai tikslus „Garsios tylos observatorijoje“ vykdomų vakaro poilsio programų, kaip jas vadina Vida, konceptas. Čia žvaigždės stebimos naudojant elektroninį teleskopą.
„Negali pasikviesti žmogaus ir pažadėti jam, kad tą vakarą tikrai bus giedrą ir parodysi dangų tiesiogiai per teleskopą. Mes bandome edukuoti, kad elektroninis teleskopas nėra visagalis, pro storus debesis ẓ̌vaigždžių nepasieks, o ir akies prie jo nepridėsi, kaip prie vizualaus. Ten yra įmontuota astro fotokamera, pro ją matomas vaizdas perteikiamas dideliame ekrane“, – konceptą apibūdino moteris.
Programą, kurioje dalyvauti gali iki 40 žmonių, Simas sudaro remdamasis vyraujančiu metų laiku, mat kiekvieną sezoną dangaus objektai yra skirtingi.
„Dangus keičiasi. Pavasarį būna vieni žvaigždynai, vasarą – antri, rudenį – treti, žiemą – taip pat skirtingi. Todėl yra keturios programos visiems sezonams.
Jei nėra giedros, rodome įrašus, elektroniniu teleskopu paruoštus iš anksčiau. Gyvus stebėjimus atliekame tik esant giedrai“, – lankytojų laukiantį siurprizą įvardijo vienas iš observatorijos įkūrėjų.
Tiesa, sudalyvauti tik gyvuose stebėjimuose lankytojai gali dukart per metus – per pavasario lygiadienį kovo pabaigoje ir per rudens lygiadienį rugsėjo pabaigoje. Tada į Kėdainių rajone esančią observatoriją atvyksta ir entuziastai, turintys savo teleskopus.
Išnarpliojo etnokultūroje egzistuojantį mitą
Nors giedriausias dangus būna pavasarį ir rudenį, kiti sezonai taip pat turi savo privalumus. Štai vasarą lankytojai kviečiami leistis į meditacinį tūkstančio žingsnių taką įstabiajame Šatkauskų sode. Kai kurie tą daro ir basomis.
„Tada matai visą sodo grožį – gali prieiti, uostyti, fotografuotis, mėgautis rožių vandeniu. To nėra žiemą, bet žiemą būna sniego – nukasam takus, observatoriją papuošiam šviečiančiomis lemputėmis, uždegam aukurą, turim šildytuvus, vaišinam karšta arbata ir sausainiais. Jei būna Kalėdų renginys – iš naminių uogų darau nealkoholinį punšą, kuris taip pat suteikia žavesio“, – pasakojo Vida.
Pasitikti astronomijos paslaptimis apgaubtus vakarus renkasi tiek porelės, tiek įvairių gyvenviečių bendruomenės ar kolektyvai. Tiesa, Simas atkreipia dėmesį, jog reikia atrasti būdų, kaip pristatyti mokslą lankytojams priimtinu būdu.
„Etnokultūroje egzistuoja pasakymas, kad saulutė – motulė, o mėnulis – tėvelis. Jis yra neteisingas. Iš esmės, mes visi esame broliai ir seserys, nes prieš Saulę gyvenusi žvaigždė tas pačias žvaigždžių dulkes padovanojo ne tik mums, bet ir Saulei bei Žemei. Kai žmogui mokslą pristatai tokiu kampu, tada mokslas jam pasidaro įdomus“, – sakė vyras.
Simas šypteli, prisimindamas, jog kartais būna tokių atvejų, kai po kelių valandų trukusios programos paaiškėja, jog vienas klausimas lankytojams liekas nepaaiškintas.
„Būna, kai dvi valandas sėdi, rodai dangų, pasakoji žmogaus sąsajas su mokslu, visi klausosi susidomėję, o po paskaitos kas nors paklausia, nuo kelių metų aš domiuosi astrologija. Aišku, nesupyksti – supranti, kad žmogus tiesiog sumaišė terminus“, – apie tai, kad žmonės retsykiais sumaišo astrologiją su astronomija, pasakojo vienas observatorijos įkūrėjų.
