Nemune – pastebimi pokyčiai: šiuo projektu įgyvendino tai, ko nebuvo jau 50 metų

„Tai yra proveržio projektas 1.0, – įsitikinęs V.Vinokurovas. – Labai gaila, kad per penkiasdešimt metų, kai buvo sovietiniai laikai ir laivyba, kuri buvo labai stipri ir praktiškai pagrindinė susisiekimo priemonė ir kroviniams, ir keleiviams, buvo pamiršta. Tai privedė prie tokios situacijos, kad laivybos, ypač krovininės laivybos, mes neturėjome.“

Šis projektas, anot V.Vinokurovo, suteikė turėti galimybę gabenti krovinius Lietuvoje. Tačiau vien pradėti projektą tapo nemenku iššūkiu, prisimena pašnekovas.

„Sunku suskaičiuoti valandų ir susitikimų kiekį, kokį man reikėjo praleisti tam, kad Vidaus vandens kelių direkcija įrodytų, kad reikia gaivinti laivybą ir sukurti pasitikėjimą, kuris yra reikalingas tam, kad būtų skirtas finansavimas ir tokį projektą apskritai būtų galima įgyvendinti“, – dėstė V.Vinokurovas, pridurdamas, kad buvo minčių net atsisakyti tokio projekto.

Kad ir kokia sunki pradžia bebūtų, 2018–2019 m. sandūroje komanda apsisprendė pateikti projektą ir netrukus gavo patvirtinimą dėl Europos Sąjungos finansavimo.

Negana to, projekto pradžia sutapo su koronaviruso pandemija, siautusia ir Lietuvoje. Buvo baiminamasi dėl geopolitinės situacijos, dėl žaliavų atsargų – tuo metu logistika pasaulyje strigo ir teko ieškoti, iš kur gauti reikiamų žaliavų.

Tuomet kilo klausimas ir dėl žaliavų kainų – ką daryti su išaugusiais kaštais? Tai – tik viena, finansinė projekto pusė. Taip pat reikėjo įdėti ir daug fizinio darbo, kad tikslai būtų įgyvendinti ir upė modernizuota, įrengtos bunos.

„Įsivaizduokite: Lietuvoje toks darbas buvo daromas pirmą kartą“, – pabrėžė pašnekovas.

Nors bunos, kurios buvo statomos šio projekto metu, yra senas išradimas, o Antano Smetonos laikais jų Lietuvoje buvo daug, jos tuo metu buvo primityvios ir trumpalaikės. Tuo labiau, kad Nemunas, kaip Lietuvos vandens kelias Kuršių mariomis Kaunas–Klaipėda (E41), nebuvo prižiūrėtas jau dešimtmečius.

Dabar šioje upėje pastatytos 553 bunos tarnaus net ir 100 metų. Tačiau ir čia reikėjo pasukti galvą, kaip esant srovei ir nuolat kintančiam vandens lygiui, kuris per metus keičiasi net iki 4–5 metrų, padaryti taip, kad ši technologija veiktų.

„Džiaugiamės, kad su mūsų pagalba, su mūsų mokslininkų patarimais, su hidromodeliavimu mums su rangovu pavyko surasti tą receptą, kaip sėkmingai pastatyti bunas“, – kalbėjo VVKD generalinis direktorius.

O kas yra bunos? Tai yra trisluoksniai akmenų, žvyro statiniai upėje, kurie nuo kranto įsikiša link upės centro. Jie statomi ten, kur jų reikia, remiantis hidromodeliavimo surinktais duomenimis.

Taip pat hidromodeliavimas parodo ne tik bunų buvimo vietą, bet ir jų aukštį ar poziciją srovės atžvilgiu. Kai bunos pastatomos, upės srovė ties viduriu pati valo dugną, o susidarančios nuosėdos sukasi sūkuriais ir nusėda tarp bunų, jų šonuose.

Įdomu ir tai, kad šis projektas yra išskirtinis ir savo apimtimi – 553 bunų statybai panaudotas apie 765 tūkst. tonų statybinių medžiagų, o visų pastatytų bunų ilgis – beveik 30 km.

„Tokiu būdu laimi visi. Gamta laimi todėl, kad upės vaga susiaurėja ir yra atstatomi krantai. Antra, ten gyvena paukščiai ir tai yra gyvūnų rojus – bunose gyvena žuvys, paukščiai ir ten peri.

Be abejo, tai yra itin gerai ir laivybai, nes upės vaga, kuri šiaip vingiuoja, išsitiesina ir pagilėja. Tada kiekvienais metais nebereikia labai daug valyti, tik tose vietose, kur užsikemša, pavyzdžiui, ties Rusijos siena, kur, savaime suprantama, bunų statyti negalėjome“, – paaiškino jis.

Bunos baigtos statyti 2023 m. pabaigoje, bet nuo to laiko jau įvyko ir pokyčių laivyboje. Jau rugsėjo gale, spalį prasidėjo krovininė laivyba Nemunu. „Tai, ko mes neturėjome jau bemaž 50 metų, iki tol buvo tik epizodiniai, pavieniai gabenimai“, – pridūrė V.Vinokurovas.

2021 metais VVKD pradėjo Europos Sąjungos finansuojamą Nemuno vandens kelio strateginį projektą, o toks įvertinimas komandai reiškė itin daug. Be to, projekte „Europos burės“ gavo ir nominaciją už šio projekto didžiulę reikšmę.

„Mums, ypač anksčiau, reikėjo įrodinėti, kad to Lietuvai reikia. Tokie apdovanojimai, kuomet tai yra ir europinis projektas, kurį kuruoja Finansų ministerija, yra labai svarbus mūsų darbo įvertinimas.

Dar svarbiau – tai yra įrodymas, kad laivybos Lietuvoje reikia ir kad žmonės tiki ir tikės dar labiau, kad krovininė laivyba šalyje tikrai bus“, – sakė įmonės atstovas.

Modernizuotas 200 km ilgio ruožas nuo Kauno iki Kuršių marių tapo tinkamas keleivinei, krovininei ir pramoginei laivybai, tačiau trūksta laivyno. Sovietiniais laikais laivynas buvo sunaikintas ir dėl to trūksta naujos įrangos. O tai yra itin perspektyvi sritis, dabar patirianti lūžį.

Kaip skaičiuoja V.Vinokurovas, viena barža prilygsta 75 vilkikams, kuriais dabar gabenami kroviniai. Tik galima įsivaizduoti, kaip per Lietuvą tie patys 75 keliautų ir sudarytų spūstys keliuose, terštų aplinką, gadintų kelio dangą.

Tuo viskas nesibaigia – tikslų ateičiai ir ambicijų dar yra daug. Pavyzdžiui, daromas proveržis ir elektrinių laivų srityje.

„Jeigu viskas susiklostys sėkmingai, pagal mūsų strategiją, mes Lietuvoje galėsime turėti praktiškai pirmą pasaulyje pilnai elektrinį, CO2 neutralų vidaus vandens laivyną. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tie laivai – vilkikai, kurie stumia baržas – bus visiškai elektriniai, o tokios inovacijos dar niekur pasaulyje nėra, su kuria nuplauktų tokį atstumą netaršiai ir su elektriniu varikliu.

Tikimės, kad 2.0 proveržis leis Lietuvai tapti darnaus judumo ir darnaus, žalio krovinių gabenimo lydere ne tik Europoje“, – ambicijomis dalijosi V.Vinokurovas.