Mergina anksčiau darbavosi pardavimuose, daug bendravo su žmonėmis įvairiomis formomis – parduotuvės, telemarketingas, logistika, bet prieš penkerius metus priėmė sprendimą kardinaliai pakeisti savo darbo sritį ir nusprendė stoti į programavimo kursus.
„Šiandien susimąsčiau, kad jau 10 metų Kaune ir pusė laiko su pardavimais praėjo, o kita – programavimo kelyje“, – pokalbį paskaičiavimu pradėjo Viktorija.
– Kaip pradėjai programavimo karjerą? Ar buvo sunku?
– Ieškojau ką daryti. Iš pradžių mokiausi savarankiškai, o vėliau ėjau į persikvalifikavimo kursus per vieną Užimtumo tarnybos programą.
Ten prasimokiau mėnesį, ėjau kaip į darbą, nuo 9 iki 17 val. Negeras laikas buvo, nes baigiau gruodį ir rasti praktiką buvo labai sudėtinga. Toks ilgas kelias iki pradžios, bet užkabino.
Per tuos kursus ir baigiamąjį darbą dariau ne tokį standartinį – vieno draugo, kuris jau buvo vyresnysis programuotojas, sukurtam žaidimui kūriau internetinį puslapį. Tai buvo toks darbas, kuriam pati sugalvojau aukštą kartelę.
– Kas vyko po kursų, ar buvo lengva rasti darbą?
– Buvo sunkus laikas, kai kursus pasibaigiau. Nežinojau, kaip pradėti eiti į darbo pokalbius, bet sutapo, kad atlikau praktiką pas mentorių. Ten pusę metų nuoširdžiai ėjau dėl praktikos, be didelio užmokesčio.
Vėliau vis atsirasdavo projektų, jie vis didėjo. Apie metus pas jį pradirbau prie visokių darbų.
Kai jaučiausi pakankamai stipri, pagalvojau, kad reikia kažką daryti toliau. Taip turėjau projektą su „Luminor“, įsidarbinau Vilniuje, nes Kaune buvo tik aptarnavimo skyrius. Virš metų pravažinėjau iš Kauno. Buvo labai įdomi patirtis.
Tada perėjau į „Eneba“, ten prabuvau dvejus metus ir šį sausį atsisveikinome. Ten buvo dar kitokia patirtis, visiškai kitokia struktūra, visai kitokie darbai.
Dabar yra „Orbio“, ši įmonė daugiausia žinoma rinkodaros srityje, bet yra didelis infromacinių technologijų (IT) skyrius, kuriame reikia padengti, ką rinkodara sugalvoja.
Viskas vyko penkerius metus, daug skirtingų patirčių, bet nesėdėjau vienoje vietoje.
– Ar padeda rinkodaros, dizaino žinios programavime?
– Gal kartais iškeliu kokių nors klausimų dėl dizaino, pavyksta atkreipti dėmesį į smulkmenas. Vizuali pusė yra susijusi ir su menais, kad ir spalvos – kokią jos daro įtaką vartotojui, ką jis nori daryti sukurtame puslapyje.
Bet darbai, kuriuos gaunu, dažniausiai jau būna su dizainu.
– Kada atsirado rankdarbiai, kūrybinė pusė?
– Karantinas tikrai labai padėjo (juokiasi). Turbūt šiuo laikotarpiu daug žmonių atrado naujų dalykų ar veiklų, kuriomis gali užimti savo laiką.
Man visuomet buvo įdomūs įvairūs darbeliai, bet, kaip ir su darbais, pabandai, tam kartui įdomu, padedi į šalį ir judi toliau. Viskas atsirado iš realių situacijų ir poreikio. Kaip ir piniginės – pažįstama pamatė, sako, tokios norėjau, bet niekur neradau. Tai ir pagaminau piniginę.
Vėliau, karantino metu stebėdama socialinius tinklus, pamačiau epoksidinę dervą ir pasirodė įdomu. Nuėjau į užsiėmimą pas vieną merginą, nes turėjau konkrečių klausimų.
O su taškavimu, mandalomis, tai nežinau kaip taip išėjo, nes niekada neturėjau daug kantrybės. Galbūt irgi kažkur pamačiau, pasirodė gražu ir atrodė, kad jų yra nedaug. Pabandžiau ir patiko.
– Mandalos buvo kaip meditacija? Ugdė kantrybę?
– Ta geometrija buvo įdomu. Turi matuoti, naudoti skriestuvą, liniuotę, apskaičiuoti, kad galutinis rezultatas būtų gražus. Vėl bandžiau daryti namie, neišėjo su dažais ir vėl nuėjau į užsiėmimą, labai patiko, gavau daug informacijos, pagrindus išsigryninau.
Vėliau per praktiką žinias susirenki, bet pradžioje labai naudinga iš kitų pasimokyti. Pirmiau buvo daugiau paveikslų, o paskui užsikreti ir žiūri, paimi puodelį ir matai, ką gali nupiešti.
Viskas tampa kūrybiniu pagrindu, nenusistovi, visuomet randi naujų paviršių, naujų idėjų.
– Kokie darbai iki šiol labiausiai įsiminė, ką labiausiai patiko gaminti?
– Visi labai skirtingi, iš siuvimo – piniginės. Duodu antrą šansą medžiagoms, turiu dėžę visokių nenešiojamų rūbų, kuriuos naudoju įvairiems darbeliams.
Iš epoksido labiausiai patinka pakabukai. Patinka daryti, patinka daug skirtingų raštų išgauti. Pabandžiau žiedą padaryti, gražiai atrodė. Galima būtų apjungti su juvelyrika, jei antra Viktorija atsirastų, kuri padėtų (juokiasi).
O iš mandalų, be smulkių produktų, kuriuos dovanoju ir perka, vienas yra įstrigęs, kuris kabo pas mane namuose. Tai – didelis paveikslas. Jis yra su mandala, o 3D technika padaryti iškilę kraštai. Jį pagaminti užtrukau apie 2 savaites.
Ne veltui ir liko namuose kabėti, nes buvo improvizuota gamyba. Neturėjau modeliavimo pastos, tai ieškojau, kaip pasigaminti, radau medžiagas, kurias turiu namuose ir tada vakarais su arbatiniu šaukšteliu sėdėjau ir dariau (juokiasi).
Labai didelis noras turėti savo erdvę, kur galėčiau ir didesnio masto daryti, kad stalas būtų. Tokią viziją turiu.
– Programavimą ir kūrybą dabar gali sujungti savo internetinio puslapio gamybai?
– Puslapį norėjau daryti dar sausio mėnesį, kai turėjau tarpą tarp darbų, bet, tradiciškai, norėjosi daryti ir kažką kito.
Labai daug sprendimų reikia priimti, kad tinklapis būtų patogus, kad būtų galima daryti apmokėjimus. Manau, neblogai pavyko, dabar liko pabaigti susifotografuoti ir galutinai pasileisti.
Aš jaučiuosi kaip „one man army“ (vieno žmogaus armija – aut. pastab.). Sugalvoju idėją, ieškau jos įgyvendinimo būdų. Jei reikia daryti „Reels“, žiūriu mokomuosius vaizdo įrašus, montuoju. Būna, kad užstringa telefonas ir dviejų valandų darbas dingsta. Čia irgi mokausi kantrybės (juokiasi).
Nors turiu pardavimų patirties, bet savo darbą atrodo labai sunku parduoti. Perfekcionizmas irgi labai padeda (juokiasi).
Vienu metu galvojau, kad „ai, nėra ką kelti, nedarysiu“. Tada iš darbo viena mergina pasakė, kad darys naujienlaiškį, kuriame nori ne su darbu susijusiais dalykais pasidalinti su kolegomis, ir pasiūlė apie darbelius pasidalinti. Tada tu paskambinai dėl interviu ir pagalvojau: jei ne tokie spyriai į užpakalį, tai jau nežinau, ko reikia, kad suprasčiau, jog viskas yra gerai ir neperspaudžiant galiu daryti tai, ką darau.
– Ar patartum tokį kelią rinktis ir kitiems?
– Vieną naktį kankino nemiga ir kilo idėja, kad tiek programavimas, tiek darbeliai atsirado per savęs ieškojimą. Man pačiai labai padėjo, kad nebijojau eiti ten, kur žinojau, jog man gali nepatikti, nes nebūtinai turi ieškoti to, kas tau patinka. Pirmiausiai gali išsigryninti, kas tau tikrai nepatiks.
Kažkas būtų pasakęs man, kad pirmiau atrasi, kas tau nepatinka… Tikrai yra svarbu žinoti, ko tu nenori daryti, kad galėtum rasti savo kelią.
Tėvai turbūt pražilo per mano ieškojimus, nes buvo momentas, kai turėjau stabilų darbo pasiūlymą, o kitas pasirinkimas buvo programavimo kursai, kurie nežinojau, ar patiks. Pradžioje tėvai labai bijojo, bet dabar palaiko, nors ir sunkiai supranta, kaip ten vyksta tas programavimas (juokiasi).
– Matosi akyse, kad, kai kalbi apie darbą, nežiūri į jį kaip į darbą. Ar nepavargsti?
– Taip, būna, kad žiūri, jog reikia kurti verslą, suskaitmenizuoti, daryti, kad pardavimai būtų. Taip ir su tinklalapiu. Atrodo kaip lipimas aukščiau. Nes iki šiol parduodavau ar dovanodavau kažką, ką jau esu padariusi be užsakymų.
Nenorėčiau perlipti ribos, kad ateities užsakymai taptų tokie, kurie verčia padaryti, o ne pajausti.
Aišku, labai patinka, kai, pavyzdžiui, iš Klaipėdos kreipėsi moteris, kuri kolekcionuoja skirtukus. Buvo smagu pagaminti tą užsakymą. Bet būna visko – stresas, darbai, įkvėpimo nėra.
Viena draugė paprašė pagaminti puodelius, turbūt dvejus metus juos dariau.
– Nebijai, kad paleidus svetainę gali prasidėti didesni užsakymai ir tuomet perlipsi tą ribą?
– Tas paleidimas neateina tuščiomis. Yra pagrindas, kurį esu pasidariusi, ką galiu įkelti, kad žmonės galėtų matyti, ką galiu padaryti, ar nori kažką nusipirkti jau pagaminto. Pagal poreikius matysiu, ko reiks daugiau pagaminti, ko mažiau.
Aš nežinau, kas laukia, bet kol kas žiūriu labai šviesiai. Manau, kad iš visų patirčių, darbų, kuriuos esu turėjusi, pavyks viską sukontroliuoti. Drąsiai einu į šį etapą.
