Tai – karpiniai, kuriais vietoj austinių užuolaidų puošia langus ar lentynėles. „Jei anksčiau karpė iš biednumo, tai dabar karpinius užsakinėja iš mandrumo“, – sako tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, karpinius atradusi prieš 40 metų.
„Jei karpinius sodyboms užsako iš meistrų, jokiu būdu tai nepigu. Viena didelę sodybą turinti moteris norėjo iš manęs užsakyti karpinių langams, bet kai pasakiau kainą, pradėjo galvoti. Patariau pagal mano trafaretų knygą bandyti pačiai“, – pasakojo tautodailininkė.
Ji – lietuvių kalbos mokytoja, tačiau šį darbą tedirbo penkerius metus iki susilaukė vaikų. „Šeima didelė, tada pagalvojau: arba būsiu gera mokytoja, arba gera mama. Nusprendžiaut būti gera mama ir į mokyklą nebegrįžau. Vaikai laimingi“, – sako pašnekovė.
Lietuvių kalba – tarsi atsarginis variantas: p. Odeta norėjusi studijuoti meną, bet kadangi gyveno vienkiemyje, kur nebuvo pasiekiamų meno mokyklų, suprato, kad į Dailės akademiją įstoti be paruošimo negalės. Tai nesutrukdė išmėginti pačių įvairiausių technikų: tapybos, grafikos, bet karpiniai prilipo labiausiai.
Ne senimas jaunimui, o atvirkščiai
Klystate, jei manote, kad tai – senienos. Anot pašnekovės, tradiciniai taikomieji karpiniai atgimsta. Ir tai nėra kažkurio vieno regiono ypatybė: tai, pasak O.Tumėnaitės-Bražėnienės, išaugę per visą Lietuvą. Tautodailininkė pastebėjusi įdomybę: priešingai nei esame įpratę, ne vyresnieji perduoda tradicijas mažesniems, o atvirkščiai.
„Tradicija grįžta labai įdomiai – ji ateina iš jaunų žmonių: jei išmoko per mokymus, edukacijas, parneša į namus, – sako pašnekovė. –
Menotyrininkų nuomone, aš užuolaidėles iš muziejaus fondų išnešiau į gyvenimą. 2014 m. išleidau knygutę supažindinti su jomis. Pradėjo skaityti mano kolegės, ėmėm rengti edukacijas – dabar labai daug kas karpo užuolaidėles sau namams“.
Namuose – tūkstančiai margučių
Tačiau tautodailininkė – ne tik karpinių meistrė, bet ir pagarsėjusi margučių margintoja, o Vaikutėnuose (Utenos raj.) esanti Odetos galerija – bene naujausia Lietuvoje – nuo jų neatsiejama.
Šviesioje saulėtoje Odetos galerijoje ant sienų – karpyti margučiai, aplink, kur pažiūrėsi – patys įvairiausi marginti kiaušiniai.
„Įsivaizduokite, kiek eksponatų buvo namuose. Visa tai norėjosi parodyti“, – kalba O.Tumėnaitė-Bražėnienė pridūrusi, kad nė pati tiksliai nežinanti, kiek tų margučių namuose sukaupusi – kai priskaičiavo tris tūkstančius, nebekreipė į tai dėmesio.
Moteris sako, kad buvo dar dvi priežastys, kodėl norėjosi galerijos.
„Kai buvau JAV, pasakojau apie mūsų margučius, o man sako: „Čia gi ukrainietiški margučiai!“. Ukrainiečiai moka išsireklamuoti ir labai daug margučiams skiria dėmesio, apie juos išleidę labai daug knygų. Priešingai nei pas mus. Bet juk ir mes turime tradicinių margučių.
Kitas ženklas, kuris rodė, kad reikia margučius iškelti iš stalčių, buvo momentas, kai viena labai žinoma margučių meistrė pasakė, kad jos margučiai niekam nereikalingi. O turėjo jų fantastiškų, gražių, daug! Sako, atiduosiu, kad juos užsienyje parduotų. Man pasidarė taip gaila, kad Lietuvoje neliks gražiausių, kaip pavyzdžio, iš ko galima mokytis, margučių“, – pasakojo tautodailininkė.
Kaip vadina pati O.Tumėnaitė-Bražėnienė, jos aukso fondas – lietuvių autorių margučiai: jos pačios mamos, dukros, kitų dešimčių meistrų.
Odetos galerijoje – ir Bulgarijoje pirktas kiaušinis su perpieštu Henri Matisse‘o paveikslu, ir margutis iš Velykų nešvenčiančio Balio (Indonezija), ir tautodailininkės labai saugomas kiaušinis su išskutinėtu jos pačios portretu.
Kolekciją margučių Odetos galerijai padovanojo ir vienas televizijos žiūrovas, pamatęs O.Tumėnaitės-Bražėnienės interviu. Rinkinys margintų kiaušinių, puoštų išeivių, atkeliaus iš JAV. Dar reikia surinkti žinias ir apie pačius margintojus.
Kiaušinių marginimas artimas ir tautodailininkės keturiems vaikams: mažiausioji dukra – taip pat
tautodailininkė, o iš Anglijos grįžę sūnūs parsiveža nelietuves žmonas, kurios nepaprastai noriai sėda marginti.
Domisi japonai ir kinai
Dabar didžiausia tautodailininkės svajonė – nuvažiuoti į Rumuniją, kur veikia vienas didžiausių Europoje margučių muziejus.
„Ukrainos muziejuje buvau, o į Rumuniją labai noriu nuvažiuoti, – sako pašnekovė. –
Apie kiaušinius galiu kalbėti valandomis – kiek tik žmogus turi laiko. Bet mano arkliukas – tradiciniai taikomojo pobūdžio karpiniai: užuolaidėlės, lentynėlių papuošimai – tai, ką žmonės darė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Miestuose tokios mados nebuvo, bet kaimuose – skersai išilgai visos Lietuvos – iš vargo buvo karpomos užuolaidėlės“.
Lietuvių taikomieji karpiniai, anot pašnekovės, įdomūs net ir tūkstančių metų senumo karpinių tradicijas turintiems japonams ir kinams. „Jiems įdomūs šitie mūsų karpiniai – ne paveikslai, o lentynėlių papuošimai, žibalinių lempų gaubtai, kampinukės, staltiesėlės ant stalo... Net karstus puošdavome karpiniais. Niekur pasaulyje nebuvo, kad taip darytų: kad ir labai skurdžiai gyveno, bet sugalvojo žmonės, kaip buitį pasipuošti“, – pasakoja tautodailininkė.
