Įkūrė restoraną
Pirmiausia – hidrotechnikos inžinerijos studijos, po to – darbas emigracijoje, grįžus iš jos – virtuvė ant ratų su kepsniais iš elnienos, taip pat prekyba šiais gaminiais mugėse.
Tokią patirtį susikrovė kaunietis 37 metų K.Pačėsas, kol pasiekė tai, apie ką daugybę metų svajojo, – įkūrė restoraną „Karlas Grill House“. Ir tai padarė ne bet kur, o Palangoje.
Savita padėka gydytojui
„Viskas taip neįprastai susiklostė, – sakė K.Pačėsas paklausus, koks kelias jį atvedė į maitinimo verslą. – Prieš trejus metus susilaukėme vaikučio, ir, norėdamas padėkoti gimdymą priėmusiam gydytojui, padovanojau jam įvairių gaminių iš žvėrienos.
Esu medžiotojas, pasigamindavau jų sau, bet įmonės tuo metu dar neturėjau.
Gydytojui paklausus, kodėl negaminu viso to pardavimui, suklusau – pasiūla buvo labai menka. Pamaniau, o kodėl gi nepabandžius to daryti? Ir pabandžiau.“
2022-ųjų vasarį Karolis įsteigė mažąją bendriją „Hunter Strike“, o kartu įsigijo virtuvę ant ratų, kurioje buvo viskas, ko reikia maistui gaminti, – šaldiklis, kepsninė, viryklės.
„Pirmąją vasarą dirbau pajūryje, Palangoje.
Paklausa buvo didelė, ėmė kviesti mane ir įmonės į savo darbuotojams skirtus renginius, bet vienam tai labai sudėtingas darbas“, – pasakojo K.Pačėsas.
Išgelbėjo miestų mugės
Maždaug tuo pat metu jis ėmėsi ir elnienos produktų gamybos.
Vyras pasirūpindavo žaliava, o tada pirkdavo perdirbimo paslaugą. Tai daro ir šiuo metu – perdirbimo cecho dar neturi, nors planuoja jį ateityje įsirengti.
„Pirmiausia vagonėliui vietą pusmečiui buvau išsinuomojęs prie „Mega“ prekybos centro Kaune. Jame ir pats dirbdavau, ir samdžiau darbuotoją.
Vėliau išsinuomojau patalpas Kauno „Urmo“ bazėje, bet tai nebuvo tinkama vieta.
Žvėriena – specifinis produktas, jos gaminiai yra santykinai brangūs, o ten lankosi kitokie pirkėjai, ir prekyba ten merdėjo.
Tuomet pradėjau vežti gaminius į muges, kuriose išties buvo jų poreikis.
Žvėrieną didžiųjų miestų gyventojai vertina. Jie perka mažiau, bet kokybiškų gaminių“, – kelią link savo verslo nupasakojo K.Pačėsas.
Startas – pavasarį
„Patalpas restoranui Palangoje išsinuomojau šiemet balandžio mėnesį.
Viešbučio „Kerpė“ savininkai tuo metu ieškojo verslo partnerio, o man knietėjo pasiūlyti išskirtinį maistą – patiekalų iš elnienos. Tai suteikė pranašumo prieš kitus pretendentus.
Žmona turi savo verslą. Ji yra gatvės šokių trenerė, rengia vaikams vasaros stovyklas, bet dar geba ir man pagelbėti tvarkant dokumentus, užtat aš pats galiu visą dėmesį skirti virtuvei ir maisto kokybei“, – apie tai, kaip jis, kaunietis, šiemet ėmėsi darbo Palangoje, paaiškino K.Pačėsas.
Dauguma patiekalų šiame restorane ruošiami iš elnienos, o jų receptus sukūrė pats Karolis – kepsnio, kepamo ant grotelių, elnienos karpačo, tartaro, maltinių, mėsainių su brandinta žvėriena ir kitų.
„Marinuoju ir visa kita darau iš akies – negaliu užrašyti tiksliai, ko, kiek ir kaip sudedu, tai – nuojauta.
Žvėrienos patiekalus nėra lengva paruošti.
Reikia ne tiktai sugebėjimų, bet ir patirties, noro darbuotis virtuvėje.
Numetus darbus kitiems savame versle nepavyktų išbūti. Jeigu nesikiščiau į virtuvę, net ir maistas kasdien būtų skirtingas, o klientai tai netruktų pajusti.
Būna, kad savaitgaliais, per svečių antplūdį, talkinu virtuvėje, bet jeigu reikėtų kasdien per parą joje dirbti 12 valandų, vargu ar ištverčiau.
Nors man labai patinka gaminti valgį, jeigu tektų tai daryti kasdien nuo ryto iki vakaro, tas noras gali išblėsti“, – aiškino verslininkas.
Nesiblaško tarp tiekėjų
Elniena, iš kurios pagaminti produktai ženklinami „Hunter Strike“ prekės ženklu, kaip ir ta, kuri tiekiama restoranui, yra tik lietuviška.
„Perku ją iš to paties elnių augintojo, esame su juo sutarę dėl šios žvėrienos kainos, nes man reikalingi nemenki kiekiai.
Dabar už skerdienos kilogramą rinkoje prašoma 7,5–9 eurų, didmeninėje prekyboje šaldytos nugarinės kilogramas kainuoja ir 60 eurų.
Pats esu medžiotojas, tad žinau, kiek pinigų už elnieną prašo kiti medžiotojai.
Jei pirkčiau jos mažai, tik sau, tie 8 eurai už kilogramą nebūtų brangu. Tačiau perdirbimui tai labai didelė kaina“, – aiškino K.Pačėsas.
Lietuvoje nėra stambios įmonės, kuri supirktų ūkininkų užaugintus elnius ir imtųsi gaminti elnienos produktus. Tuo kol kas užsiima tik patys pavieniai verslininkai.
Eksporto nebeliko
Kazachstanas, Ukraina, Baltarusija – tai šalys, į kurias iki Rusijos sukelto karo elniukai iš Lietuvos ūkininkų elnynų būdavo išgabenami toliau auginti ir veisti. Bet praėjusiais metais viskas nutrūko.
Baltarusijoje būdavo skelbiami viešieji pirkimai, ir „lietuviški“ elniai, paauginti aptvaruose, buvo paleidžiami laisvai ganytis miškuose – jie buvo skirti valstybiniams medžioklės plotams įveisti.
Į Ukrainą eksportuojamų žvėrių kainos svyruodavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų – viską nulemdavo veislinių patinų savybės.
