Tačiau tai – tik menka jos gyvenimo dalis. Birutės patirtis verta knygos: kailių saloną Vilniuje turėjusi verslininkė po vagystės grįžo į gimtinę, po palove pakišusi batelius apsiavė kaliošais ir ėjo melžti karvių, viena prižiūrėjo veisinių galvijų ūkį, o galiausiai prikėlė dvarą, kuriuo pati iš pradžių netikėjo.
B.Dapkienė sostinėje kūrė verslą – turėjo kailių saloną. Tais metais, kai buvo dažnos momentinės vagystės, jį stipriai apšvarino – vagys padarė nuostolio už 0,5 mln. litų. Kaip tik prasidėjo 2008-ųjų krizė – skolų dar pridėjo. Birutė su šeima paliko Vilnių ir atvažiavo į jos tėviškę Rokiškio krašte. „Nusipirkome pačią pigiausią kokią tik galėjome tada įpirkti sodybą – už 14 tūkst. litų 3 ha žemės sklypą su prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytu namu, kur patraukus spintą atsidaro išėjimas į lauką.
Prisimenu, nuėjau į ūkį ieškoti darbo vilkėdama linine balta Giedriaus Šarkausko suknele. „Tau darbo neturiu“, – pažiūrėjusi į mane pasakė ūkininkė“, – prisiminė B.Dapkienė.
Įtikinus ūkio šeimininkę, kad tiks bet kas, Birutei vieta atsirado: ir karves melžė, ir laukuose su, kaip sakė pati pašnekovė, „judančiais“ akmenis rinko...
„Batelius – į palovį, apsiaviau kaliošais – o mane atgal meta. Buvo piktų kalbų. Net ir mama sakė – gal susirask kitą darbą? Buvo kaime kas tyčiojasi: „Atėjo ponia į šūdus“. Bet man tai netrukdė – tegul kalba, aš gi nevogiau“, – sakė moteris.
Pas ūkininkę pašnekovė tepradirbo tris mėnesius – vijosi skolos, antstoliai, o ūkyje mokamo atlyginimo buvo per maža įsipareigojimams padengti. Kita moters stotelė buvo vadovaujančios pareigos viename Rokiškio prekybos centrų. Bet ir čia algos buvo mažai, nes sumos, kurias reikėjo sumokėti – didžiulės.
Ieškodama geresnio uždarbio B.Dapkienė dvejiems metams išvyko į Vokietiją slaugyti ligonių. Dar būdama užsienyje moteris pradėjo dėlioti mintis, kaip reikės išgyventi grįžus į kaimą.
„Prisipirkau kiaušinių įvairių egzotinių paukščių perinimui, grįžusi pradėjau auginti žąsis. Išsiskyrėme su vyru. Pardavusi žąsis nusipirkau pirmą karvę, karvė atsivedė veršelį, juos pardaviau, nusipirkau dar dvi karves ir taip – iki 19 karvių. Puikiai sekėsi su tomis karvėmis, sužinojau daug dalykų. Karvė buvo tas artimiausias draugas, kuris išklausys, iš tavęs nepasijuoks, nors kartais ir švysteldavo uodega per veidą“, – ūkininkavimo pradžią prisiminė moteris.
Per žąsis Birutė ir dabartinį vyrą sutiko – būsimasis sutuoktinis pas ją atvyko paukščio pirkti. „Pasakė jam, kad čia yra tokia čiudna gyventoja, kuri žąsis pardavinėja. Atvažiavęs paklausė, ar nereikia žemių nuomai – taip ir užsimezgė bendravimas. Jis ir buvo tas žmogus, kuris paragino pardavus pienines karves nusipirkti veislinių Aberdyno angusų, daug į šį ūkį ir investavo“, – pasakojo B.Dapkienė.
Vyrą mokė pjauti benzopjūklu
Bet su veisliniais galvijais nebuvo paprasta tvarkytis: vyras turi savo verslą Vilniuje, o pačiai Birutei veršelius reikėjo ir sverti, ir gaudyti, buliai – pikti, sveriantys virš tonos. „Per karves įsitaisiau šešias stuburo išvaržas. Su gyvūnais gali susitarti, tačiau kaime labai sunku rasti žmonių, kurie padėtų prie gyvulių. Atsibodo pačiai su tuo traktoriumi šienauti ir „bobkatu“ kasti, visada būti tepaluotai... Juk praktiškai viena ūkį laikiau. Vėliau vyras pasidėliojo veiklą taip, kad kažkiek galėtų padėti, bet jį net ir benzopjūklu teko mokyti pjauti“, – kalbėjo moteris.
Antrą kartą ištekėjusią Birutę vyras kvietė važiuoti į Vilnių, bet ji liko ten, iš kur ir kilusi. Vis dėlto neslepia – miesto labai pasiilgsta.
Nė kojos ketino nekelti
B.Dapkienė Aberdynų angusų ūkio nebeturi, užtat kone visą širdį atiduoda Salų dvarui. Dvarui, į kurį pati iš pradžių žiūrėjo su dideliu skepsiu.
Birutė – Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovė. Kažkada į juos kreipėsi meras – siūlė pamėginti įveiklinti Salų dvarą.
„Prieš kurį laiką čia vyko vaikų konkursas, dalyvavau komisijoje, mačiau ant suolų sudėtus vaikų darbelius. Galvojau: tokioj baisybėj kažkas vyksta! Sakiau – čia kojos nekelsiu. Bet po mero prašymo susirinkome kultūros darbuotojai, turizmo informacijos centro žmonės, ir nė nežinau, kas nutiko – niekam nedaviau pasakyti žodžio: buvau nusiteikusi pasakyti „ne“, bet kilo tiek minčių, kiek čia galima visko padaryti! Dar nuomos konkurso nebuvome laimėję – jau raktai pas mane, jau surinktas kolektyvas, jau valome, tvarkome...“, – kas vyko prieš 2,5 metų prisiminė moteris.
Iki į Salų dvarą atėjo Rokiškio krašto tautodailininkai, pastatas buvo visiškai apleistas. Anksčiau čia veikė Žemės ūkio technikumas, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, dvaras stovėjo paliktas merdėti.
„Kreipiausi į Rokiškio verslininkus, kad paskolintų pinigų, bet pasakė, kad šitoj bakūžėj nieko nebus. Nuleidusi galvą atėjau pas vyrą prašyti paskolinti 80 tūkst. eurų. Buvau tikra, kad parašę projektą socialinio verslo kūrimui laimėsime. Taip ir buvo: išsipirkome virtuvinę įrangą, karietą pavežioti žirgais...“, – teigė B.Dapkienė.
Dabar dvare vyksta įvairūs koncertai, stovyklos, parodos, šokiai suaugusiems, pavasarį pradėjo pasišokti kviesti paauglius. Sako, suvažiuoja keli šimtai jaunimo, pati Birutė visada budi, atvažiuoja ir Rokiškio jaunimo centro pedagogai, tėvai.
„Kai atsitinka bėda, atsiranda ir genialūs sprendimai“
B.Dapkienė Salų dvare rengia ir edukacijas. Viena tokių – tapyba šokoladu.
„Ši edukacija nesugalvota šiaip sau – kai atsitinka bėda, atsiranda ir genialūs sprendimai. Dvare planavome gaminti savo šokoladą, tik užstrigome su aparatūra. Ryte turi atvažiuoti grupė klaipėdiečių, o šokolado aparato nėra. Kadangi pati esu tapytoja, per naktį kilo tapybos šokoladu mintis“, – pasakojo prie stalo susodinusi ir tirpdyto šokolado indelius dalindama B.Dapkienė.
Atrodo, paprasta, bet šiltą šokoladą ant paveikslėlio reikia tepti dantų krapštuku. Jei pakliuvo paveikslėlis, kuriame daug smulkių detalių – yra ką veikti. „Kai kas nori pasukčiauti – ant paveikslėlio tik šiek tiek paraižo rudu šokoladu, bet jį užpylus baltuoju visi trūkumai – kaip ant delno“, – iš karto įspėja Birutė.
Per dvejus metus tapybos šokoladu edukacijų dvare padaryta daugiau nei 6 tūkst. „Mums, gyvenantiems atokiai, tai labai neblogas rezultatas“, – džiaugėsi ji.
Edukacija tapant šokoladu, saldainių „Karvutė“ edukacija – dar ne visi saldūs malonumai šiame Rokiškio krašto dvare. Čia ruošiamas ir ypatingo skonio šokoladas. Rokiškis siejasi su kiškiu, kiškis – su morkomis, todėl Salų dvare gamina morkų skonio šokoladą. „Morkas susipjaustome griežinėliais, džiovyklėje susidžioviname, apskrudiname, susimalame su cukrumi, išsitirpiname kakavos sviestą, viską dedame į girnas ir pasidaro ypatingo skonio šokoladas. Net parą trinamos granulės, kol susitrina morka“, – pasakojo B.Dapkienė.
Lova prie kasos langelio
Idėjų kupina moteris į Salų dvarą kviečia ne vien dėl šokolado. Net ir ne sezono metu čia kasdien nuo 10 iki 20 val. dirba restoranėlis. Yra vietų ir nakvynei. Vienas miegamųjų – kur buvusi taupomoji kasa. Net ir langelis, per kurį mokėdavo pinigus, likęs.
„Mes laukiame kliento – turime įsipareigojimų, turime surinkti lėšų. Nors dvaras visais laikais buvo skolingas, tad mes irgi stengiamės išlaikyti tas tradicijas“, – juokėsi Birutė ir pridūrė, kad čia nakvojantiems priklauso visos dvaro erdvės.
Vedžiodama po jas moteris turi ką papasakoti prie kiekvieno posūkio. Štai vienoje salių stovi stalas. „Jis 1950 m. gamybos, medžiagiška verte gal ir nėra labai vertingas – fanera ir ąžuolas, bet stalas čia atgabentas iš metrikacijos biuro, tad istorine verte jis visai kitoks. Daug kas stalą atpažįsta, kas tuokėsi Rokiškyje – ir nusifotografuoja dar kartą prie jo“, – kalba Birutė ir veda gilyn į dvarą, kuriame buvo filmuotos Justino Krisiūno „Širdys“.
Buvusiame grafų rūkomajame ir kortų lošimo kambaryje klibėjo čia esančios kolonos, grindys – įlūžusios. Tvarkant patalpą ir atvėrus kolonas vienoje matyti medis, aplink jį – virve susuktos nuo ežero surinktos nendrės. Kita kolona restauruota tarybiniais laikais – tąkart niekas nerinko nendrių. „Sietkela, kur vištas tveria, apgaubta ir patinkuota“, – pasakojo B.Dapkienė. Dar viena atnaujinta šiais laikais: apvyniota linine virve ir aptinkuota.
Ten, kur šiandien – koplytėlė, tarybiniais laikais buvo direktoriaus kabinetas. „Ne vienas spėliojo, kodėl reikėjo čia įrengti koplytėlę, jei šalia – bažnyčia? O kadangi ornamentai šiek tiek primena rytietiškus, virš durų – dobilo lapai, čia galėjo būti masonų susirinkimo kambarys“, – išgirstomis idėjomis dalijosi Birutė ir nuvedė laiptais žemyn, į rūsyje įrengtą Norų kambarį.
Dvarą prižiūrinti komanda buvo sumaniusi čia įrengti vyrų kambarį su tauriausiais gėrimais. Susipirko antikvarinius baldus, pradėjo nešti – ir užstrigo: niekaip nepajėgė jų pro kampus išsukti. Tad kai viena kolegių pasiūlė padaryti burtų kambarį, Salų dvare atsirado Norų kambarys. „Juk kiekvienas dvaras turėdavo pranašus, krivius“, – šypsosi Birutė.
Viena ištaigingiausių dvare – Herbų salė. Šioje menėje pietaudavo grafai, pakrantėje augo rožynas, pro langus atsiveria vaizdas į Dviragio ežerą. Tik tarybiniais laikais vietoj rožių palei ežerą augo bulvės. 1985 m. atlikus polichromijos tyrimus ant salės sienų atrastas Vytis, bet kadangi tuo metu jo nebuvo galima rodyti, Vytį vėl paslėpė. O štai šiandien jį gali pamatyti kiekvienas norintis.
Ir kamuoliais ridenasi, ir ežeru plaukia
Didelė dvaro vertybė – Marikonių, vienų dvaro valdytojų, giminei priklausiusi vaza. Istorija, kaip ji sugrįžo į Salų dvarą, verta atskiro pasakojimo. Jos klausant neįmanoma nepatikėti atsitiktinumais. „Sykį negalėdama atsistoti apsilankiau pas gydytoją Vilniuje. Manęs klausia, kokį darbą dirbu? Pati sau nusijuokiau ir sakau: „Nieko nedirbu – po dvarą vaikštau“. Išsikalbėjome, kad gydytojo žmona kilusi iš Marikonių giminės. Ji ir padovanojo mums vazą“, – prisiminė B.Dapkienė.
Galiausiai ji nulydi į peklelę – seniausią ir unikaliausią Salų dvaro erdvę rūsyje. XVI a. ant šito rūsio buvo pastatytas medinis dvaras. Rūsio plytos – iš Salų molio formuotos rankomis. Ant plytų ir dabar matyti pirštų įspaudai. Tarybiniais laikais, anot Birutės, čia atvykdavo švęsti grietinėlė – sienos storos, gali triukšmauti kiek nori – niekas tavęs negirdės. „Prisipuotavę sakydavo: „Pakliuvom kaip peklon – savom kojom nešeisi“. Todėl ir vietiniai šitą rūsį pavadino peklele, – paaiškino moteris. –
Šiandien čia panorusius surengti pobūvį įspėjame – gegužės birželio mėnesiais, kai vyksta žalčių vestuvės, aplink dvarą jų apstu: ir kamuoliais ridenasi, ir ežeru plaukia. Sykį buvo toks nutikimas, kai prie stalo sėdint svečiams per skylę įšliaužė žaltys – viešnia prarado amą. Nuo to sykio visus įspėjame, kad ir pačiame dvare gali sutikti žalčių“.
