„Visus tuos 10 metų, kiek vyras važinėjo po užsienį dirbamas tolimųjų reisų vairuotoju, žiūrėdavau kulinarines laidas, kuriose daugiausia dalyvauja vyrai, ir vis svajojau: kaip norėčiau vyro šefo. Atrodė, jei tik mano vyras būtų šefas, būčiau laimingiausia moteris.
Taip ir prisišaukiau. Iš tolimųjų reisų vairuotojo žmonos tapau restorano šefo žmona, – kvatodamasi kalba Edita. – Net kai gamina namie, Giedrius lėkštę papuošia taip, kad nebūtų gėda patiekti ir restorane“.
Jei būdami Biržuose sukiositės netoliese pagrindinės aikštės su didele balta bažnyčia, pasidairykite tautiniais motyvais dekoruoto maisto vagonėlio. Ant jo, puoštas Perkūno ženklu, baltuoja užrašas „Čepoku“. Daugelis mėgsta mobiliojo restorano pavadinimą rašyti su „ų“, tik Edita tikslina: „Čia ne mūsų pavardė, o šiaip gražus pavadinimas. Juk smagiai skamba: „Einam pavalgyti čepoku“.
Edita ir Giedrius – iš Pačeriaukštės Biržų rajone. Čia iš Kauno atsikraustė 2016 m.
„Gyvenome savame bute Kaune, vyras ten turėjo darbą, aš pati dirbau ir Vilniuje, ir Kaune, bet pradėjome galvoti apie vaikus ir nusprendėme keltis į kaimą. Dabar tai jau nėra naujiena, o tuo metu mums sukiojo pirštą prie smilkinio, kad nutarėme didmiestį iškeisti į kaimą“, – prisimena E.Čepokienė.
Bet tas poros nuo sprendimo keisti gyvenamąją vietą neatbaidė. Juolab kad tuomečius kauniečius žavėjo Pačeriaukštės bendruomenės veikla. „Matėme, kaip jie švenčia Užgavėnes, kaip mini Baltijos kelią – tokia bendrystė! O mes gyvename daugiabutyje, nė nežinome, kas kaimynai. Labai norėjome grįžti į gimtą kraštą“, – pasakoja Edita.
Į kaimą atsikrausčiusią jauną energingą moterį netruko pastebėti bendruomenė – išrinko bendruomenės pirmininke. Greit Edita ėmė vadovauti Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungai, tapo savivaldybės tarybos nare.
„O mano vyras visą tą laiką buvo tolimųjų reisų vairuotojas. Pagimdžiau ir vieną vaiką, ir kitą – vis tikėjausi, kad gal ateis tas metas, kai jis susės. Ir pats kalbėdavo – mielai pasilikčiau, bet iš ko reikės gyventi?“, – prisimena E.Čepokienė.
Viską pakeitė filmas, kurį mėgstantis maistą ruošti Giedrius pasiūlė pažiūrėti žmonai. Kino juostoje pasakojama apie su maisto kritiku susipykusiu šefu. Šis, negalėdamas rasti darbo jokiame restorane, restauravo seną furgoną, su kuriuo gamindamas maistą keliavo po Ameriką.
„Pažiūriu filmą, susiskambinu su vyru ir klausiu jo: „Tu taip norėtum?“ „Norėčiau“, – girdžiu. Klausiu: „Ko nieko nesakei?!“ O jis: „Atrodo nereali, neįgyvendinama idėja“, – pasakoja Edita. – Kadangi jau buvau bendruomenei parašiusi vietos veiklos grupės projektą, šį tą žinojau, su kuo tai valgoma.
Pabandžiau parašyti projektą ir vyrui. Kol nebuvo aišku, kad gausime finansavimą mobiliajam maisto restoranui, vyras taip ir važinėjo, o aš sukausi kaime su dviem vaikais, vištomis, 50 triušių ir trimis avimis“.
Už tai moteris puikiai prisimena gegužės dieną, kada sulaukė žinios, jog jų sumanymui bus skirti pinigai – vyras tuoj grįžo į Pačeriaukštę ir čia liko. Tik pirmuosius mėsainius pirkėjams pasiūlė kone po pusantrų metų: iki gruodžio galo Čepokai tikslino dokumentus, pasirašinėjo sutartis, o po to gerokai ilgiau nei buvo žadėta laukė, kol bus paruoštas vagonėlis.
Gal ir nekeista, kad moteris šiandien karčiai sako, jog pasitikėti tiekėjais sunku. Sausį užsakius gaminti vagonėlį Čepokai gavo pažadą iki vasaros jį turėti, tačiau viskas pasisuko taip, kad tik spalį vagonėlį parsitempė į namus, dar reikėjo laiko viską išbandyti, įsikurti. Atėjo ir lapkričio 11-oji, kai pirmą kartą „Čepoku“ atvažiavo į Biržus.
„Buvo didžiulis iššūkis, nes maisto vagonėliai paprastai dirba, kai šilta, o mes atsidarėme beprasidedant žiemai. Buvo ir tokių dienų, kai spaudė 18 laipsnių šaltis: padedi kibirėlį morkų – o ten ledo gabaliukai, grindys – ledas, dujos užšąla...
Pirma diena – chaosas: jokie daiktai neturi savo vietos, su kasos aparatu niekada nebuvau dirbusi, žmonių minios laukia, laiko skaičiuoti nemoki... Buvo klientų, kurie maisto pralaukė ir valandą, ir netgi dvi“, – pirmąjį krikštą prisimena E.Čepokienė.
Kiekvieną vakarą „Čepoku“ išbilda į Čepokų namus, įdienojus vėl grįžta prie pagrindinės Biržų aikštės.
„Bendra projekto vertė – virš 60 tūkst. eurų. Už tokią kainą Biržuose išeina geras butas. Ką žinosi, kam paniš nagai. Galų gale, mums reikia susitvarkyti, o čia nėra vandentiekio“, – paaiškina E.Čepokienė.
Dėl verslo pora pardavė Kaune turėtą butą. „Juk reikėjo visus metus gyventi, mokestiniai įsipareigojimai, priešingai nei vyro atlyginimas, nedingo, pati aš buvau vaiko priežiūros atostogose. Tėvai tokio mūsų sprendimo nepalaikė: juk nekilnojamasis turtas – tai stabilumas, kalbėjo, kad pravers, kai užaugę vaikai važiuos studijuoti. Bet aš sakiau: geriau turėsiu vyrą namie, nei butą Kaune“, – atvirai kalba Edita.
Neslepia ji nė to, kad verslo pradžia nepateisino lūkesčių: tikėjosi, kad uždarbis bus daug didesnis – pasiėmę paskolą vylėsi ją grąžinti per metus, o dabar skaičiuoja ir galvoja, ar atiduos per penkerius? „Bet nebadaujame, maisto turime“, – juokiasi moteris.
Būta jau ir tokių minčių, kai Čepokai pagalvojo: o gal to savo verslo ir nereikėjo?
„Kada mes vienas kitą matome? Arba vyras čia, arba aš čia. Pagaliau turime dvi stiprias darbuotojas, tad nusistatėme, kad jau gegužę ketvirtadieniais vagonėlyje nebus nė vieno Čepoko. Kad šeima nesubyrėtų, – su nedingstančia šypsena kalba Edita. –
Šeimos verslas – labai didelis išbandymas. Man atrodo, kad vaikus pagimdyti ir vienai auginti buvo lengviau. Juk sako – jei norite patikrinti santykius, pradėkite namie daryti remontą: vienam vienas tinka, kitam – kitas. Lygiai tas pats čia – tiek visokių diskusijų! Pradedant tuo, kaip reikia auklėti darbuotojus, baigiant meniu ir išdėstymu. Vis dėlto tai – vyro verslas, todėl stengiuosi mažiau vadovauti“.
Nemalonia staigmena tapo nuo 9 iki 21 proc. padidintas pridėtinės vertės mokestis (PVM).
„Nemaniau, kad taip pasijaus – nuo kovo teko ir kainas pakelti. Du mėnesius padirbome, kai PVM buvo 9 proc. Džiaugdavomės, kad sugrįžta nors keli šimtai eurų. Tai jau būdavo gražus priedas, sakydavome, kad tai – vyro atlyginimas. O dabar 25 d. mėnesio dieną paskambino buhalterė ir pasakė sumokėti 700 eurų. Taip išeina, kad vyras atlyginimo negavo – visą mėnesį dirbo už dyką“, – kalba Edita.
Čepokai viliasi, kad per vasarą pavyks susikaupti „lašinukų“, o žiemą spęs – dirbs po vieną ar po du. Dabar jie kolektyve – keturiese.
Nepaisant visko, moteris džiaugiasi, kad vyras jau daugiau nei metai namuose. Be to, pagal projektą įsipareigota trejus metus išlaikyti darbo vietą.
„Kartais pašidinu (tarm. – erzinu) vyrą: jei kas negerai, gal vėl prie vilkiko vairo? Bet dabar jau viskas – labai greitai pripranti prie namų, prie vaikų kiekvieną vakarą“, – nuoširdžiai sako pašnekovė.
