Pastaruoju metu apsisukimus lėtina motinystė. Vaikeliui dar tik metai, ir užsakymams įveikti ne visada pakanka laiko ir jėgų.
Privalu būti regimai
„Maniau, kad šiemet praleisiu pavasario muges – nevažiuosiu į jas, bet mama spūstelėjo. Esą, privalau jose dalyvauti, nes tai – mano verslas, turiu būti žmonėms regima, o ir pagrindiniai klientai gyvena būtent didžiuosiuose miestuose“, – tai sakydama 28 metų M.Mančinskė uždarė savo keramikos darbų prikrauto automobilio bagažinę.
Tądien ji kaip tik ruošėsi į Kaziuko mugę, o nuo jos namų Jurbarko rajone, Lybiškių kaime iki Vilniaus – maždaug dvi valandos kelio.
Toks kelionės laikas, palyginti su gaišatimi sostinės spūstyse, atrodo menkas. M.Mančinskė turi patirties, ką tai reiškia, nes ketverius metus gyveno sostinėje studijuodama keramiką Vilniaus dailės akademijoje.
„Sostinėje yra tokių privalumų, kurių neliko apsigyvenus kaime. Joje galima kitus pamokyti keramikos, galima įsidarbinti – yra daugiau būdų pinigams uždirbti. Bet aš pasirinkau kaimą, nes tikiu, kad keramika yra su gamta ir žeme susijęs amatas“, – kalbėjo M.Mančinskė.
Darbą derina su motinyste
„MILDÙ“, – šį prekės ženklą M.Mančinskė šeštus metus įspaudžia ant molinių puodelių, lėkščių, dubenėlių.
Bet, pasak keramikės, pastaruoju metu viskas vyksta lėčiau. Šiuo metu ji yra motinystės atostogose, o vaikučiui dar tik metai. Studijoje ilgiau padirbėti Milda gali tik tada, kai iš reisų namo grįžta vyras Viktoras.
„Jis – jūreivis, mėnesį praleidžia jūroje, kita tiek – namie, tad jo ritmu ir aš planuoju darbus“, – kalbėjo M.Mančinskė.
Lybiškiai – Viktoro tėviškė, kur apsigyvenusi šeima buvusiame ūkiniame pastate įsirengė keramikos studiją. Joje yra viskas, kas būtina dirbant: atskiras įėjimas, vėdinimui būtini langai, trifazis elektros įvadas, higienos patalpos, degimo krosnis, o neseniai atsirado ir žiedimo staklės.
„Pirmiausia reikėjo keramikos degimo krosnies – be jos neįmanoma dirbti. Minkyti molį, indus lipdyti iš jo galima ir kambaryje, bet gaminius būtina išdegti.
Nors ir turėjau šiek tiek pasitaupiusi pinigų, man, ką tik baigusiai mokslus, 2 tūkst. eurų kainavusi degimo krosnis buvo neįperkama. Ją įsigyti padėjo šeima.
Studijai įkurti irgi reikėjo nemažai lėšų, bet dirbti būsto kambaryje yra sunku. Miestuose daug keramikų taip daro, nes neturi kito pasirinkimo. Nuomotis studiją, mokant dar už būsto nuomą, kūrėjams yra per brangu.
Be to, lėšų reikia moliui, glaistui, reklamai – yra daugybė niuansų, kurie tol, kol nepradėjau savarankiškai dirbti, buvo tarsi neregimi“, – kalbėjo Milda.
Vis dėlto, laikas parodė, kad jos pasirinkimas įsikurti kaime buvo teisingas. Šiuo metu paštomatų tinklas yra gerai išplėtotas, tad išsiųsti siuntas nesudėtinga.
„Per COVID-19 pandemiją – per karantiną žmonės patys iš Šiaulių, Kauno bei kitų miestų atvažiuodavo atsiimti gaminių į kaimą. Prašydavo, kad nesiųsčiau paštu, nes norėdavo pasidaryti sau pramogą“, – užsiminė ji.
Pastaruoju metu tokių pirkėjų irgi pasitaiko, tik tiek, kad, augindama kūdikį, Milda ne visada gali jiems atvert studijos duris.
Pavasaris irgi privertė trumpam perrikiuoti darbus.
„Atėjus pavasariui pradėjau jausti, kad nebegaliu eiti į studiją. Susikaupę užsakymai kvėpuoja į nugarą, lipdymas tapo alinančiu darbu, o aš juk – mamos atostogose.
Nepavyksta mėgautis viskuo po truputį, todėl nutariau išpildyti esamus užsakymus, o naujų kol kas nebepriimti. Galėsiu pasiūlyti tai, ką turiu pagaminusi studijoje“, – tokiu įrašą feisbuko paskyroje kovo pabaigoje savo klientus įspėjo Milda.
Nugludino savo stilių
Studijas baigusi 2018-aisiais, Milda ne iš karto žinojo, kuo jos rankose virs molis. Buvo apsisprendusi tik dėl vieno dalyko – kad nelipdys skulptūrų, bet imsis funkcinės keramikos.
„Pirmieji metai po studijų buvo paieškų laikas. Studijavau meninę keramiką, lankiau tapybos, skulptūros, piešimo paskaitas. Nebuvo taip, kad viską tobulai išmanyčiau apie funkcinę keramiką ir mokėčiau įvairios jos technikos. Reikėjo atrasti savo stilių – pasirinkti spalvas, formas, darbo priemones.
Man rūpėjo ir tai, kad lipdiniai būtų naudojami – kad žmonės galėtų juos imti į rankas, įsidėti maisto. Taip atsirado indai iš natūralaus balto vokiško molio, nors man patinka jį pamaižyti irsu natūraliai dažytu juodu moliu.
Neabejoju, kad skaniau gerti arbatą iš gražaus puodelio, nei „krautivinio“. Tą pojūtį sukelia natūralumas – žemė, iš kurios jis padarytas“, – kalbėjo M.Mančinskė.
Užtat klientai noriai perka rankomis lipdytus puodelius, kai kurie juos ir kolekcionuoja, nes tai skirtingi kūriniai. Jie negali būti pigūs – puodelis kainuoja 18 – 20 eurų, didesnis – ir daugėliau.
Pasimokė verslumo
Pasak kūrėjos, lipdymas – dar ne viskas, amatininkas turi pats pasirūpinti ir tuo, kaip parduoti tai, ką sukūrė. Juo labiau kad keramika – siaura specialybė, kurią įgijus darbo vietą tenka susikurti pačiam.
Tam, kad įveiktų šį iššūkį, Milda po studijų dalyvavo „Spiečiaus“ mentorystės programoje – turėjo mentorių, kuris mokė verslumo, o sukauptos žinios niekur nepradingo.
Kantrybė, atkaklumas, kruopštumas – visos šios savybės yra būtinos kiekvienam keramikui, nes procesas, kol molis tampa puodeliu arbatai, yra ilgas. Jis lipdomas arba žiedžiamas, džiovinamas, degamas, glazūruojamas, vėl degamas, nušveičiamas.
O ir tai – tik dalis darbo, nes gaminius reikia fotografuoti ir reklamuoti taip, kad pavyktų parduoti.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
