Šilkas į Jolitos gyvenimą atėjo netikėtai, o dabar džiugina ne vieną moterį: rankų darbo gaminiai – atimantys žadą

Šilkas prieš 15 metų į Jolitos gyvenimą atėjo netikėtai. Nuo mažumės linkusi į įvairius rankdarbius, būdama dar liauna dešimties metų pradinukė, savo lėles nuo galvos iki kojų papuošdavo pačios megztais drabužėliais. Vėliau džiaugėsi galėdama pati sau nusimegzti stilingą drabužį, kai pasirinkimas parduotuvėse buvo itin skurdus. Kadangi megzti, nerti bei siuvinėti sekėsi lengvai ir lipte lipo prie rankų, tai ir profesiją iš Panevėžio kilusi mergina pasirinko pagal savo polinkius – tapo chemijos ir technologijų mokytoja.

Po studijų taip susiklostė, kad dirbti teko chemijos mokytoja ir tik po kurio laiko gavo pasiūlymą keletui technologijų pamokų Vilniaus Valdorfo mokykloje. Būtent čia per vieną bendruomenės šventę pamatė piešiant ant šilko, kur ir nusitapė savo pirmąją šilkinę skarą. Taip buvo pagauta šios ypatingos medžiagos kerų. Jau kitą dieną Jolita nuvažiavo nusipirkti dažų, teptukų ir pagalių rėmams. Vyras sugręžiojo skyles ir moteris su jauduliu išsitempė pirmąjį šilką. Tiesa, piešti pradėjo rėmus pasidėjusi ant fotelių atkalčių, nes didelio stalo ankštame vieno kambario bute neturėjo.

Tuo metu Jolitos gyvenime buvo sudėtingas periodas ir, ieškodama dvasinės atramos, ji lankė jogą. Po truputį ėmė keistis vidinė savijauta ir požiūris į veiklą: atsirado drąsos pabandyti daryti tai, kas labiausiai traukė – tapyti ant šilko. Iš pradžių tai darė taip, kaip mokėjo – perpiešdama patinkančius vaizdus, bet ilgainiui ėmė ieškoti mokytojų, kurie galėtų pasidalinti savo patirtimi, išmokyti naujų būdų ir įvairių šio amato gudrybių.

Taip tapyba ant šilko tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, aistringu hobiu, kuris užimdavo vis daugiau dėmesio ir laiko, o įgūdžiai ir kompetencijos augo, jais norėjosi dalintis. Atsirado galimybė tai realizuoti – vesti moterims kursus viename suaugusiųjų mokymo centre, kuriame tuo metu Jolita ir dirbo. Susidomėjimas buvo didelis, norinčiųjų lankyti daug ir kai kurioms moterims tai tapo ilgamečiu laisvalaikio užsiėmimu: kartu buvo ne tik kuriama, tapoma, bet ir dalyvaujama įvairiuose renginiuose, parodose, mugėse.

Moterys labai įsitraukdavo į šią kūrybinę veiklą, žavėdavosi ja, o tai Jolitą skatino tobulėti, ieškoti vis naujų tapymo technikų. Taip moteris ir užaugo kaip savarankiška menininkė bei pribrendo lemtingam žingsniui – išeiti iš biudžetinės įstaigos, kurios kasdienybė jau varžė ir slėgė kūrybišką asmenybę. Tam prireikė nemažai ryžto ir drąsos, tačiau artimųjų ir draugų palaikoma 2019 metų rugpjūtį išsinuomojo patalpas ir įkūrė savo studiją „Jolita Silk“.

Nuosavoje studijoje menininkė ir toliau vedė tapybos ant šilko kursus, bet atsirado laiko plėtoti ir savo kūrybą, darbus realizavo įvairiose Lietuvos mugėse – Jūros šventės, Sostinės dienų ir kt. Klienčių ratas išaugo, atsirado būtinybė įkurti elektroninę parduotuvę.

Tapti savarankiška kūrėja – ir džiaugsmas, laisvė, bet kartu ir didelė atsakomybė – kaip išsilaikyti, kaip, ištobulinus techniką, susikurti savitą, išskirtinį braižą?

„Svarbiausia – klausyti savo širdies, jausti, kur siela veda“, – sako Jolita.

Dirbant kūrybinį darbą, dvasinių paieškų kelias niekur nedingo – atvirkščiai, ėjo tik platyn ir vedė gilyn. Galiausiai atvedė prie, atrodytų, didžiausio kontrasto lengvučiam, plevenančiam šilkui – akmens. Tam padarė įtaką Audronės Ilgevičienės knygos apie akmenis, o vėliau ir lankymasis etnokosmologinių sakralinių statinių sodyboje Ažušiliuose. Susipažinus su mineralais, atvėrus jų įvairiapusišką poveikį žmogui, atsirado įkvėpimas mineralų grožį bei galią perkelti ant šilko – idėją įgyvendinti puikiai pavyko. Taip gimė originali kolekcija „Akmenys ir šilkas“.

Kitas didžiulį pasisekimą turintis darbų ciklas, kuriuo ir pati kūrėja labai džiaugiasi, yra „Lietuva iš paukščio skrydžio“. O pradžia jam buvo autorės daryta pušelių nuotrauka Juodkrantėje, kurios vaizdą vėliau perkėlė ant šilko skarelės. Vėliau Lietuvos gamtos vaizdų ėmė ieškoti internete, ypač patiko daryti iš oro, aukščio perspektyvos. Dabar Jolita įkvėpimo semiasi ir iš Mariaus Jovaišos fotografijų knygos „Neregėta Lietuva“, kurios nuostabių vaizdų variacijos nugula šilko klostėse ir pakeri daugybės klientų širdis.

Moteris sako, kad įsitvirtinant kaip savitai menininkei svarbu ne tik vaizduojamų temų originalumas ar technikų įvairovė, bet ir pačių modelių gausa: viena vertus, norisi vis ieškoti, kaip realizuoti nuolat gimstančias idėjas, tačiau iš kitos pusės, pačios moterys dažnai išreiškia savo pageidavimus. Tad pradėjus nuo šilko skarelių ir šalių tapybos, dabar Jolitos kuriamų darbų spektras gerokai išaugęs – sukurtos originalios movos, tunikos, suknelės, kostiumėliai.

Tokią įvairovę leidžia ir šilko rūšių gausa: nuo plonyčio šifono iki standaus laukinio šilko, primenančio lietuvišką liną. Daug netikėtų sumanymų jau įgyvendinta, įveikta nemaža kūrybinio ieškojimo iššūkių, o dabar labiausiai menininkę įkvepianti idėja yra sukurti šilkinių suknelių kolekciją mineralų tema, kuriomis moterys galėtų pasipuošti įvairiausiomis progomis.