Televiziją palikęs vyras siekia ne tik juodo karate diržo – rankomis siuva odinius aksesuarus

Iš odos tauragiškis G.Eičas rankomis, nenaudodamas jokios siuvimo mašinos, pastaruosius metus siuva odines pinigines, rankines, akinių dėklus bei kitus namų aksesuarus ir ženklina juos „Dreaming Cow“ (liet. „Svajojanti karvė“) prekės ženklu.

Taip pat jis atkakliai sportuoja – šiemet laukia meistriškumo egzaminas juodajam karatė kiokušin diržui gauti. Po ilgos, bene 20 metų, pertraukos G.Eičas prieš ketverius metus sugrįžo į šį sportą ir jau įveikė trijų meistriškumo diržų reikalavimus.

Kol kas visa tai, ką pagamina, odžiaus amatą įvaldęs tauragiškis parduoda naudodamasis feisbuko paskyra.

Iš natūralios odos rankomis jis siuva namų aksesuarus ir vyrams, ir moterims.

„Skirtumų apskritai labai mažai, nes, tarkim, kosmetinės reikalingos ir jiems, ir joms“, – pratarė G.Eičas.

Šio vyriškio darbo istorijoje daug kūrybos.

Pirmiausia nuo 2008-ųjų – operatoriaus darbas Tauragės kabelinėje televizijoje, po jos, nuo 2010-ųjų, – 6 metai Anglijoje. Sugrįžus namo į Tauragę – vėl televizija.

„Mano emigranto istorija skyrėsi nuo kitų, nes man nereikėjo dirbti nei statybose, nei daržovių sandėliuose.

Man pavyko rasti gerą darbą biotechnologijų įmonės „Thermo Fisher Scientific“ padalinyje Jungtinėje Karalystėje.

Įsidarbinau jame kaip padėjėjas, o vėliau viename gamybos skyrių dirbau pamainos viršininku. Bet taip viskas susiklostė, kad išsiskyręs su tuomete mergina vienas nebenorėjau svetur gyventi.

Ilgėjausi Lietuvos, tad 2016-ųjų vasarą sugrįžau namo“, – pasakojo Gediminas.

Grįžo ne tuščiomis – puikios vadovų rekomendacijos pasiekė ir Vilniuje esančią „Thermo Fisher Scientific“ įmonę.

Tuo metu ką tik buvo įvykusi jos plėtra – 2015-aisiais naujame gamybos padalinyje buvo atidarytos laboratorijos.

„Deja, tų pozicijų, į kurias pretendavau, įmonėje nebuvo, todėl grįžau į darbą Tauragės kabelinėje televizijoje. Dirbau joje iki 2020-ųjų – iki COVID-19 pandemijos, o tada ėmiausi filmuoti savarankiškai.

Norėdamas pailsėti vis daugiau laiko praleisdavau stebėdamas internete odos dirbinių pamokas, žiūrėdavau, kaip Jungtinių Valstijų ar Japonijos odininkai rankomis siuva rankines. Galop nutariau ir pats pabandyti“, – taip kelią link pomėgio, virtusio verslu, nusakė G.Eičas.

Natūrali oda – stora ir gana kieta. Kaip įmanoma rankomis ją susiūti? „Tam naudoju specialias šakutes, kuriomis plaktuku išmušu odoje skyles, o tada jose adata užneriamas siūlas. Yra apvalios skylės, yra deimanto formos, yra prancūziškos, o visa tai – amato specifika.

Užtat odiniai gaminiai, pasiūti rankomis, yra ilgaamžiai, tad jų gamyba atitinka ir tvarumo dėsnius. Jie gali atsibosti, bet jų nereikia išmesti – tereikia sulaukti, kol vėl ateis jiems skirtas laikas.

Mašina siūtos siūlės sudyla, nutrūkus siūlui išyra visa siūlė. O siuvant rankomis kiekviena akis sutvirtinama mazgu, todėl net ir įpjovus odą siūlė neišyra. Bet tokiam darbui reikia kantrybės ir kruopštumo, o man toks darbas – kaip meditacija“, – tikino meistras.

Pasak Gedimino, tikslui pasiekti teko stebėti daug vaizdo pamokų internete, daug bandyti, eksperimentuoti, išmesti sugadintą odą, kol galiausiai ateina patirtis ir įgunda rankos.

Parduoti tai, kas pagaminta, irgi nėra paprasta. Anot G.Eičo, kadangi odiniai aksesuarai nėra pirmojo būtinumo daiktai, ir dar santykinai brangūs, dėl ekonominės situacijos pinigus turintys taupyti žmonės juos dažniau perka dovanoms, o ne sau.

„Nesiruošiu mesti šio amato. Labai noriu per Užimtumo tarnybą patekti į odos apdirbėjo mokymo kursus. Laukiu tų mokymų jau metus, tačiau vis dar nesusirenka grupė, nors tereikia penkių žmonių. Tai jau ne tik pomėgis, bandau iš to pragyventi. Šiek tiek vėl filmuoju, kad prisidurčiau pajamų“, – kalbėjo tauragiškis.

Ar žaliava, iš kurios G.Eičas siuva aksesuarus, yra galvijų oda?

Šis klausimas išsprūdo regint „Dreaming Cow“ logotipą – gyvulio snukį menantį D ir C raidžių derinį. „Tai tik žodžių žaismas“, – patikino vyras.