„Vakar dirbau iki pusės 9, tai jau šiandien reikės anksčiau baigti. O vakare dar ir sportas manęs laukia“, – darbo dienai slenkant į pabaigą, kalbėjo Sandra.
Išeiti iš moters kepyklos tuščiomis rankomis, ko gero, vargu, ar būtų įmanoma. Čia – vietinių numylėtas morenginis vyniotinis su avietėmis, eklerai, sausainiai ir daugybė kitų gardumynų. Pasirinkimo yra ir mėgstantiems įmantresnį skonį.
„Macarons“ su pelėsiniu sūriu ir graikiškais riešutais. Gurmaniškam skoniui, ne kiekvienam patiks. Bet kas mėgsta, tas mėgsta“, – neįprastą skonių duetą pristatė kepėja.
Moteris šypteli, kad savo gaminamų desertų neatsivalgo ir pati, nes asortimentas čia keičiasi nuolat.
Nuolat slėgė gimtinės ilgesys
Tai, kad Sandra bus kepėja, rodosi, buvo užkoduota moters genuose.
„Močiutės buvo puikios kepėjos, viena gamindavo tortus, kepdavo šimtalapius, šakočius – kai tik šventė, tai ir didžiausias šakotis stovėdavo. Kita močiutė kepdavo vaflius, buvo grybukų specialistė. Tiesiog taip ir turėjo nutikti, kad aš tapau kepėja“, – pasakojo moteris.
Tiesa, pirmųjų Sandros kepinių Kaišiadorių smaližiams teko šiek tiek palaukti. Iš pradžių tokiam dukters sprendimui priešinosi tėvai, vėliau moteriai teko ragauti ir emigrantų duonos. Šešerius metus kartu su vyru ji dirbo Didžiojoje Britanijoje, ne vienerius metus gyveno ir pačioje sostinėje – Londone.
„Mane žvėriškai traukė namo. Aš tam didmiestyje neturėjau kuo kvėpuoti – man ten cementas, asfaltas, o aš gi prie miškų užaugusi, gamta traukia.
Grįžusi čia, aš ėjau gatve, dainavau, man čia saulė švietė ir vaivorykštės rodėsi. Čia gera vieta vaikams auginti. Ir verslui gerai, jei tu sugalvoji veikti tai, kas tau patinka, ir žmonėms to reikia“, – pasakojo moteris.
Gimus vaikams, atsirado laiko savianalizei, o tada Sandra ir ėmėsi virtuvės gudrybių. Tiesa, daug klientų tuo metu dar neturėjo, tad gardžiais desertais apdalino artimuosius.
„Galiausiai man ir vaikai, ir tortai užaugo, kol namuose nebetilpau – reikėjo keltis į patalpas“, – apie sprendimą įkurti kepyklą kalbėjo moteris.
Moko išsikepti šimtalapį
Sandra džiaugiasi, jog užsakymų iš vietinių dabar jai tikrai netrūksta. Ne mažiau svarbus moteriai yra ir bendravimas su žmonėmis.
„Kai dirbau namuose, man labai trūko žmonių. O čia – ateina, pašnekam, suneša man naujienas, aš net neklausiu, o pripasakoja. Tik nepatinka indų plauti“, – šyptelėjo moteris.
O apsilankyti Kaišiadoryse esančioje kepykloje vietinius vilioja ne tik čia randami skanėstai, bet ir galimybė juos pasigaminti patiems. Dar visai neseniai kepėja sugalvojo vesti edukacijas, kurių metu užsiregistravusieji patys galėtų susipažinti su virtuvės užkulisiais. Vienas iš užsiėmimų – šimtalapio kepimo edukacija.
„Trunka apie 3–4 valandas, tai yra, ką veikti, bet moterys nusiteikusios mokytis. Mes čia ir kepam, ir gerai pasilinksminam.
Buvo ir vyrų, kurie papokštavo, klausė, kodėl tai skirta tik moterims. Prašom, tegu ateina“, – į virtuvę ir vyriškos lyties atstovus kvietė Sandra.
Turi slaptą baimę
Pasakodama apie mylimą darbą, moteris atskleidžia ir vieną iš savo silpnybių. Dėl šios priežasties įvairiuose Lietuvos miestuose vykstančiose mugėse Sandra – retas svečias.
„Drąsos reikia vairuoti Vilniuje arba Kaune ties Jonavos žiedu. Kaišiadoryse aš – Šumacheris, o ten bijau, todėl ir nevažiuoju“, – juokavo moteris.
Vis tik iššūkių kepėjai užtenka ir Kaišiadoryse. Kaip sako kepykloje viena plušanti Sandra, kepėjo profesija – ne iš lengviausiųjų.
„Kas moka šitą darbą, dirba sau. Nes darbas yra sunkus, o kas norės dirbti tokį sunkų darbą?
Būna, kad mergaitės pradeda kepti ir meta. Reikia tokį darbą mylėti. Maistas turi būti pagamintas su meile, kitaip jis bus kartus“, – pokalbį užbaigė moteris.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
