Jaunatviškas asortimentas
Palaidinės plačiomis rankovėmis ir plačiais pečiais. Kostiumėliai, kombinezonai, suknelės, lietpalčiai, laisvalaikio drabužiai bei drabužiai maitinančioms mamoms. Tai – jaunatviškas asortimentas, kurio kūrėja tauragiškė 27 metų Laura Vorochė ženklina nuo 2020-ųjų auginamu „Pupla“ prekės ženklu.
„Tai, ką dabar darau, neplanavau iš anksto. Viskas tarsi savaime taip susiklostė, kad ėmiausi tokio darbo, apie kurį nė nesvajojau“, – sakė L.Vorochė. Pamažu jos puoselėtas prekės ženklas tapo verslu, ir šiuo metu ši jauna moteris vadovauja to paties pavadinimo mažajai bendrijai.
Pirmiausia buvo prekyba
Iki šiol L.Vorochė yra dirbusi tik vieną samdomą darbą. Baigusi vidurinę mokyklą ir nežinodama, kokias studijas pasirinkti, ji įsidarbino drabužių parduotuvėje.
Dirbdama ši tauragiškė neakivaizdiniu būdu Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje baigė želdynų dizaino studijas, bet darbo pagal tokią specialybę nė neieškojo.
„Po trejų metų palikau darbą parduotuvėje ir pati, sukūrusi feisbuke paskyrą pagal savo mergaitinės pavardės santrumpą „PÙPLA“, ėmiausi prekiauti drabužiais. Būdavo, užsisakau jų elektroninėse parduotuvėse, gavusi siuntas – apsivelku, fotografuoju ir taip paruošiu katalogą.
Siuntose pasitaikydavo pažeistų, įplėštų drabužių. Apie tai, kad būtų gerai mokėti pačiai juos pataisyti, užsiminiau vyrui Justui. Juk tada nereikėtų jų nešti siuvėjai.
Pasakiau ir pamiršau, o po pusmečio, per 2019-ųjų Kalėdas, dovanų gavau siuvimo mašiną. Ir vos neapsiverkiau iš nevilties, nes siūti visiškai nemokėjau. Man atrodė, kad tai – absoliučiai neįdomu“, – apie aplinkybes, anuomet nejučia stumtelėjusias link savo verslo, pasakojo L.Vorochė.
Bet ji jautėsi atsakinga už žodžius, ištartus savo vyrui, ir pradėjo lankyti individualias pradžiamokslės pamokas pas siuvėją. Netrukus pati nustebo, kad siūti jai patiko.
„Nutariau mokytis profesionalaus siuvimo, ir užsiregistravau Užimtumo tarnyboje, kad galėčiau patekti į siuvimo kursus. Taip man atsivėrė kelias į Tauragės profesinio rengimo centrą, kur patekau pas nuostabią siuvimo technologijos mokytoją Reginą Paulikienę.
Pati jau buvau apimta aistros siūti, o mokytoja dar labiau ją pakurstė. Nors mokiausi siuvimo technikos, mokytoja pamokė ir to, kaip reikia konstruoti bei modeliuoti drabužius.
Pirmiausia pradėjau siūti drabužius sau, po to – ir kitiems. Tad, baigusi kursus, nuo 2021-ųjų lapkričio visą laiką skyriau vien siuvimui, o mano „PÙPLA“ prekės ženklas atsirado ir ant drabužių“, – sakė pašnekovė.
Sukūrė darbo vietų
Iš pradžių siuvyklą įsirengusi viename iš trijų buto Tauragėje kambarių, jauna moteris joje ilgai neužsibuvo. 2022-ųjų kovą išsinuomojo nedideles patalpas miesto centre, šalia bibliotekos.
„Dabar nė nesuvokiu, kaip sugebėjau susimokėti už jų nuomą. Ko gero, kai atsiranda įsipareigojimas, ir smegenys pradeda dirbti kitaip.
Tol, kol siuvau namie, atrodė, kad nė nesvarbu, ar kas nors mano siuvinius nupirks. Bet, atsiradus atsakomybei, atsirado ir sumanymų, apėmė savitas verslo azartas“, – kalbėjo L.Vorochė.
Pradinėms investicijoms, anot jos, nebuvo imta nei paskolų, nei ieškota pagalbos verslui steigti.
„Tuo metu, kai pirkdavau – parduodavau drabužius, nemokėjau elgtis su pinigais. Kadangi sekėsi prekiauti, per daug jų išleisdavau savo reikmėms, kol supratau, kad nebeturiu apyvartinių lėšų naujiems užsakymams.
Išpardavusi drabužių likučius, už juos gavau 600 eurų, ir galėjau įsigyti audinių“, – pasakojo ji.
Už stipendiją, kurią gavo mokydamasi procesinio rengimo centre, Laura nusipirko tiesiasiūlę siuvimo mašiną. Su ja pandemijos pradžioje ėmėsi siūti apsaugines veido kaukes ir užsidirbo tiek, kad įstengtų nusipirkti plokščiasiūlę siuvimo mašiną audeklo kraštams apmėtyti.
Pasiuvusi pirmąją kolekciją ją nufotografavo ir ėmė laukti užsakymų.
„Neturėjau apyvartinių lėšų – įvykdydavau užsakymus, vėl pirkdavau audinius, ir taip sukau ratą. Tai buvo darbas be pajamų, bet jis man tiesiog labai patiko.
Padėjau savo kūrybą rodyti fesibuke, kažkas – pamatė, kažkam patiko plačios puošnių palaidinių rankovės. Taip ir atsirado klienčių.
Tuomet, kai auginau kūdikį ir pradėjau siūti treningus, man reikėjo pagalbos. Pasikviečiau kolegę, su kuria mokėmės siūti profesinio rengimo centre.
Pamenu, kai sumokėdavau jai penktadieniais tai, ką ji užsidirbo per savaitę, man likdavo koks 20 eurų. Ir laukdavau, kad tik per savaitgalį kas nors ką nors užsisakytų“, – pasakojo ji.
Šiuo metu L.Vorochės įsteigtoje ir vadovaujamoje mažojoje bendrijoje „Pupla“ dirba jau trys siuvėjos bei siuvinių kokybe ir užsakymais besirūpinanti Gabrielė Galinauskienė.
Pasak Lauros, net ir penkių darbuotojų komandai tenka sparčiai suktis. Užsakymams pagaminti laiko skiriama iki 10 darbo dienų, bet ir toks laikas klientėms atrodo per ilgas.
„Greičiau nesuskumbame. Visą darbo laiką tenka skirti siuvimui pagal užsakymus iš katalogo. Neturime galimybių pasiūti drabužių „į priekį“ – tiek, kad galėtume išsiųsti žmonėms iš karto, vos tik jie užsisako.
Jei žmonės užsuka iš siuvyklos iš gatvės, joje mažai ką galime parodyti. Neturime reprezentacinės erdvės, į kurią galėčiau juos pakviesti“, – apie įsuktą verslą pasakojo tauragiškė.
Madas diktuoja poreikiai
Maždaug tuo pat metu, kai nuomotose patalpose įkūrė siuvyklą, L.Vorochė su vyru Justu susilaukė kūdikio. Šiuo metu jų mažyliui – beveik pusantrų metų. Tiek pat laiko iš „PÙPLA“ katalogo nedingsta ir ypatingos paskirties drabužiai.
„Augindama kūdikį dirbau. Reikėjo greitų sprendimų, ir taip kolekcijoje atsirado drabužiai maitinančioms mamoms – džemperiai su įsiūtais užtrauktukais.
Maniau, kad baigusi maitinti kūdikį tuos modelius išimsiu iš katalogo, nes norėjau pamiršti tą gana sunkų laiką. Bet negaliu, nes klientės neleidžia – užsakymai neišsenka“, – nusišypsojo Laura.
Laisvalaikio drabužiai iš trikotažo – tai COVID-19 pandemijos palikimas. Jų paklausa nemenksta, nors, pasak L.Vorochės, jai labiau patinka siūti sudėtingus drabužius, – striukes, lietpalčius, sukneles.
Asortimentas yra keičiamas atsižvelgiant ir į metų laikus, ir į klientų poreikius. Būna, kad kai kurie drabužiai tiesiog neprigyja – neturi paklausos, nors kūrėjai atrodė kitaip.
„O štai lietpalčiai, kuriuos pirmiausia pasisiuvome su Gabriele juokaudamos, kad tai – „giltinių drabužiai“, nes yra padidinto modelio ir ilgi, nedingsta iš užsakymų.
Mielai kurčiau drąsesnius modelius, bet abejoju, ar kitiems jie patiktų. Yra drabužių, kurie – ne mano skonio, bet klientės juos noriai užsisakinėja, – sakė L. Vorochė. – Pati gi modeliuodama drabužius daugiausia dėmesio skiriu rankovėms ir pečiams – išplatinu juos, išpučiu rankoves.
Užsakydama audinius parenku ramesnes, žemės spalvas, o juoda ir balta spalvos man pačiai vis dar yra priimtiniausios.
Esu minimalistė, pati paprastai rengiuosi, bet kai siuvu kitiems, nevengiu įvairių raukinių.“
Dėmesys – audinių kokybei
Per tuos kelerius verslo metus audinių kainos pakilo, o tai, anot Lauros, neišvengiamai padarė įtaką drabužių savikainai.
Jeigu prieš ketverius metus trikotažinio audinio metras kainuodavo 7 eurus, pastaruoju metu – daugiau nei 10 eurų.
„Stebiu pokyčius rinkoje, kitų drabužių kūrėjų kainas. Nenumanau, kaip jie gali suteikti dideles nuolaidas, galbūt tokios galimybės atsiranda siuvant didelius kiekius masinėse siuvyklose.
Mes – maža komanda, viską kuriame savo prekės ženklui. Savikaina yra aukšta, todėl negalime pasiūlyti pigių drabužių“, – patikino L.Vorochė.
Audinių tiekėjų dažniausiai ji ieško užsienyje – Turkijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose. Jų yra ir Lietuvoje, bet pirkti tiesiai iš gamintojų – pigiau. Tačiau tai darant egzistuoja ir rizika, kad bus atsiųsta nekokybiškų, pažeistų adinių.
Jeigu mūsų šalies tiekėjams galima juos grąžinti, tai padaryti perkant svetur – labai sudėtinga.
„Nėra svarbi audinio kilmės šalis – svarbu, kad jis būtų gražus ir patvarus. Žinau, kad yra siuvyklų, kuriose dirbama tik su natūraliais audiniais. Man gi svarbiausia yra jų kokybė, nes tik iš tokio audinio pasiūti drabužiai skalbiami nepraranda formos ir juos nesunku prižiūrėti.
Pati nupirktus audinius testuoju – pasiuvu pačius paprasčiausius drabužius, pavyzdžiui, kelnes, ir vilkiu dvi savaites kuo dažniau skalbdama“, – paaiškino pašnekovė.
Apskritai ji bei kolegė G.Galinauskienė kiekvieną siuvėjų pasiūtą drabužį „išnarsto po siūlę“, kad tik viskas būtų nepriekaištingai atlikta.
„Siuvykla mums yra tarsi operacinė, o mūsų akys – kaip erelių, viską stebim akylai“, – nusijuokė Laura.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
