Padeda visa šeimyna
Nors bitininkas sako, kad šioje sodyboje negyvena ir važinėja iš Kauno, tačiau šeimos nariai tam uoliai prieštarauja – sodyboje laiko praleidžia tiek, kad atrodo, lyg tai būtų jo namai. Kaip sako pašnekovas, gyventi šioje vietoje yra jo ir žmonos svajonė.
Kad ir kaip būtų žiūrima į bitininko amatą – tai yra pašaukimas, tikina pašnekovas. O verslumas gali atsirasti bet kokiame amžiuje, tai nuo metų visai nepriklauso. Tačiau Mindaugas juokiasi, kad sūnus jam vis sako, jog bititininkystei jis dar per jaunas.
„Bitininkavimas prasidėjo nuo to, kad čia, kaimynystėje gyveno senelis, kuris turėjo bičių. Aš visada gyvenau Kaune, bet visos vasaros buvo čia ir skanus tas medus, o bičių aš nebijojau“, – pasakoja jis. Tačiau po aštuntos klasės Mindaugas turėjo kelias mintis: galvojo tapti arba techniku-mechaniku, arba miškininku, arba bitininku.
Nors bitininkystę hobiu pavadinti sunku, viskas prasidėjo nuo 24 avilių. Išmoko, kaip elgtis su bitėmis, kaip jas dauginti, o tada jau stabdžių nebuvo ir avilių skaičius išaugo kartais. Prižiūrėti tiek avilių yra pats tikriausias fizinis darbas.
Nors pati žmona bitėms alergiška, ūkyje padeda vaikai. Daugiausia pagalbos, anot bitininko, reikia būtent tada, kai ateina laikas nuimti medų. O pats darbymetis – nuo pavasario iki rudens.
Liežuvis neapsiverčia tokią veiklą vadinti hobiu, kai per sezoną daugiausiai yra surinkęs apie 3,5 tonos medaus. Tuo metu 2022 m. buvo apie 800 kg dėl prasto oro, o 2023 m. – apie 2 tonas.
Medus atsiduria Kauno, Elektrėnų turgeliuose ir keliauja iš rankų į rankas pas pažįstamų pažįstamus – pasidarbavo ir įdirbis, ir tai, jog vietiniai šį bitininką ir jo medų puikiai žino.
Kaip sako jis, medaus skonis priklauso nuo to, kas auga aplinkui, kokie orai būna. Pavyzdžiui, 2023 metais pirmas medus buvo toks šviesus, kokio gyvenime nėra tekę matyti. Sūnus net droną buvo pakėlęs pažiūrėti, galbūt šalia yra rapsų ar kitų augalų, bet nieko panašaus. Atrodo, kad gamta keičiasi ir šiame kaime.
Vaikystėje čia avietes nešdavo kibirais, dabar tokio derliaus jau nėra. O kodėl jos dingo – nežinia, nebėra čia tiek daug ir grybų. „Močiutė pasakojo, kad kol nebuvo Elektrėnų, grybų buvo pilnas miškas, o po Elektrėnų grybų nebeliko“, – prisiminė Mindaugas.
Tenka lipti į pušų viršūnes, ginti bites nuo širšių
Per dešimtmetį darbo ūkyje su bitėmis yra buvę pačių įdomiausių nuotykių. Bitininkas pasakoja, kad yra tekę kopėčiomis lipti ir į liaunos pušies viršūnę.
„Čia yra pušų, kurių viršūnėse sėdėjau, – žvalgydamasis aplink pasakoja bitininkas. – Spiečiai kažkur viršūnėje nutupia ir lipi kopėčiomis jį pasigauti į pušies viršūnę. Yra buvę taip, kad buvau vos ne ant dviejų viršūnių. Tačiau yra natūralus bičių dauginimasis ir šito neišvengsi.“
Ne mažiau iššūkių būna ir pasiruošimui prieš žiemą. Bitės turi būti pamaitintos, susiaurinti lizdai pagal bičių kiekį, jos yra apdirbtos vaistais prieš vadinamas erkes.
O pavasario pradžioje jau tikrinama, kaip užtenka maisto. Bičių elgesį daug lemia ir gamta, mat geriau, kai greitai ateina ir praeina šalnos, o žiema nėra šilta.
Jeigu jos laiku nenueina žiemoti, jos pradeda auginti perus – naujas bites – kurios išnaudoja maistą, nesuspėja subręsti ar net miršta kartu su savo šeima.
Kada bites pradeda miegoti, mažos širšės jas gali pradėti pjauti.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
