Kai mes kalbėjomės su kapitonu V.Gedgaudu, buvo neseniai grįžęs iš reiso. Pailsėjęs 8 savaites žadėjo dirbti toje pačioje kompanijoje, bet kitame, irgi moksliniame, laive. Kai kovo pradžioje susisiekėme su juo, parašė: „Šiuo metu esu laive prie Afrikos krantų.“ Štai toks tas kapitonų gyvenimas – tai Baltijos jūra, tai Afrikos pakrantės.
Iš jūrinės šeimos
Klaipėdiečiui V.Gedgaudui šiemet balandį sukaks 38 metai. Jis nėra buvusios AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ („LISCO Baltic Service“) prezidento Artūro Gedgaudo sūnus, tik bendrapavardis. Jūroje jis dirba jau 18 metų.
Kapitonu tapo tik pernai. Turėjo rekomendacijų, bet nebuvo laisvos vietos. O kai vienam kapitonui teko ilgai prižiūrėti susirgusį giminaitį, V.Gedgaudui atsilaisvino vieta. Taip sakant, pasisekė.
Vaikystėje Viktoras norėjo būti ir policininku, ir ugniagesiu, o jau mokydamasis aukštesnėse klasėse – gydytoju, bet nesisekė chemija. O jūriniais keliais pasuko, matyt, todėl, kad visa jo šeima jūrinė. Mama visą gyvenimą dirbo „Baltijos“ laivų statykloje inžiniere, o tėvas – jūroje laivuose ir jūreiviu, ir bocmanu. Viktoro 10 metų vyresnis brolis turi privatų verslą, susijusį su laivų remontu, statybomis.
„Kai aš stojau, buvo ir Jūreivystės institutas, ir Lietuvos jūreivystės kolegija (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla). Išsiunčiau dokumentus joms abiem ir patekau į kolegiją. Taip ir prasidėjo mano jūrinis kelias.
„Labiausiai profesijos pasirinkimą lėmė tėvo pavyzdys. Kai porą kartų Klaipėdoje stovėjo jo laivas, turėjau galimybę jį aplankyti laive. Man labai įdomu buvo pasižiūrėti, kaip jie ten dirba. Buvau porą kartų ir pas mamą, bet neturėjau galimybės nueiti į gamybos cechus, pažiūrėti, kaip statomi korpusai. Trumpai buvau pagalvojęs, kad gal galėčiau statyti laivus, bet kažkodėl nenorėjau sėdėti krante, norėjau išbandyti darbą jūroje“, – pasakojo V.Gedgaudas.
Jis visus savo dėstytojus prisimena su pagarba, nes visi buvo geri. Anot jo, jeigu studentas yra rimtas, jeigu jis nori pasiekti finišą, gauti diplomą, lanko paskaitas, mokytis Jūreivystės mokykloje nėra sunku – dėstytojai visada pasirengę padėti, kad studentas įsisavintų dėstomą dalyką. Žinoma, pastangų ir užsispyrimo reikia.
„Gal kiek sunkiau buvo pirmame kurse, nes turėdavome per dieną 4–5 paskaitas, nuo 8 val. ryto iki 16–17 val. Tokie dalykai kaip aukštoji matematika, chemija, fizika nebuvo lengvi. O specialybės dalykai, tokie kaip laivo valdymas, laivo teorija, laivybos įvadas, laivybos ekonomika, mums sunkūs nebuvo“, – prisiminė Viktoras.
Spėjo padirbti „Klaipėdoje“
Jūreivystės kolegiją V.Gedgaudas baigė 2008 metais. 2006 metais baigęs du kursus atliko pirmąją praktiką. Dviese su savo grupės kursantu pateko į „LISCO Baltic Service“ (dabar AB DFDS Seaways„) keltą „Klaipėda“. Pasak kapitono, fiziškai buvo nelengva, nes reikėjo tvirtinti krovinį, t. y. geležinkelio vagonus ir mašinas.
Kaip būsimiesiems laivavedžiams jiems leisdavo ateiti ant tiltelio, kad susipažintų su laivavedžių darbu. Padirbo mėnesį tame kelte ir jis buvo parduotas, o praktikantai išsiųsti į skirtingus laivus. Viktoras dar 4 mėnesius praktiką atliko laive „Auksė“.
Jūros liga kartais serga dar ir dabar. Jeigu stipriai siūbuoja, būna nemalonu, labai skauda galvą. Bet didelių problemų tai nekelia. Sako galintis šiek tiek ir pakentėti – dieną, dvi. Praktika jo neišgąsdino, liko mokytis toliau, o vėliau pradėjo dirbti. O du vaikinai po praktikos metė mokslus Jūreivystės mokykloje ir pasirinko kitą specialybę.
Pradėjo nuo budinčiojo padėjėjo
Gavęs diplomą pradėjo dirbti vokiečių kompanijoje nedideliame sausakrūvyje ir išdirbo 4,5 savaitės, buvo budintysis kapitono padėjėjas. Tame laive iš laivavedžių buvo tik kapitonas, vyr. padėjėjas ir budintysis šturmanas. „Tai, ko mokiausi mokykloje, laive šiek tiek skyrėsi. Lengva nebuvo. Man reikėjo išmokti daug kitų dalykų. Kaip budintysis padėjėjas padėdavau vyr. padėjėjui krauti laivą, turėjau ir kitokių pareigų.
Du to laivo kapitonai, abu iš Lenkijos, man visada padėdavo. Jie visada gerai mane vertino ir manė, kad sugebėsiu atlikti tą darbą. Mes plaukiojome Viduržemio jūroje ir gabenome įvairų krovinį: ir cementą, ir medieną“, – pasakojo kapitonas.
Paskui jis grįžo dirbti kapitono trečiuoju padėjėju kelte. Tenkino darbo grafikas: mėnesį dirbo, mėnesį ilsėjosi. Tada įstojo toliau mokytis neakivaizdiniu būdu į Jūreivystės institutą. Per dvejus metus baigė išlyginamąsias studijas, o dar po dvejų metų gavo magistro laipsnį.
Baigęs studijas nutarė pakeisti laivavedybos kompaniją, perėjo dirbti į tarptautinės kompanijos „Stena Line“ keltus. Joje išdirbo dvejus netus. O tada nusprendė iškeisti keltus į specialios paskirties laivus.
Į mokslinius laivus pateko atsitiktinai
„Nusprendžiau save išbandyti ir kitose srityse, neapsiriboti tik vieno tipo laivais. Iš pradžių perėjau dirbti į laivus, kurie gabeno vamzdžius naftos platformoms, kuriais teka nafta. Dirbome Kaspijos jūroje. Išdirbau metus, o paskui perėjau į mokslinius laivus. Į juos patekau atsitiktinai. Internete pamačiau, kad tokiuose laivuose yra vakancija, išsiunčiau savo dokumentus ir mane patvirtino“, – pasakojo kapitonas.
Tai buvo nedideli Norvegijos kompanijos laivai. V.Gedgaudas dirbo moksliniame aprūpinimo laive ir Viduržemio, ir Juodojoje jūroje. „Aprūpindavome didelį mokslinį laivą, t. y. jam plukdydavome ir kurą, ir proviziją, ir žmones. Mes patys irgi atlikdavome mokslines operacijas – matuodavome vandens tankį, druskingumą. Mūsų įguloje mokslininkų nebuvo. Mes atlikdavome labai paprastą darbą. Mums atsiųsdavo instrukcijas, įrangą ir patys viską darydavome. Buvo labai įdomu, nes nebuvau dirbęs tokio darbo“, – sakė kapitonas.
Aptiko skenduolį
V.Gedgaudas dirbo to paties tipo laivuose, bet jau kitoje – olandų kompanijoje. Olandų laive būna ir jūrinė įgula, ir mokslininkų, vadinamųjų siurvejerių, – tyrinėjamas jūros dugnas. Tie tyrimai reikalingi, kai kompanijos nori statyti, pavyzdžiui, vėjo malūnų parką arba patikrinti, kokie yra naftos ar dujų likučiai po dugnu.
„Vakarų ekspresas“ jau rašė, kad neseniai tarptautinei bendrovei „Ignitis Renewables“ vykdant Baltijos jūros dugno tyrimus, skirtus įvertinti Lietuvos galimybes statyti jūrinio vėjo elektrines, buvo aptiktas jūros dugne nugrimzdęs 70 metrų ilgio ir apie 6 m aukščio objektas. Skenduolį apie 38 metrų gylyje Lietuvos vandenyse rado geofizinių tyrimų laivas „Fugro Frontier“, kurio kapitonas buvo V.Gedgaudas.
„Neseniai mano laivas dirbo prie Lietuvos krantų, darbas buvo atliekamas „Ignitis„ užsakymu. Mes radome tą nuskendusį objektą, sulaukusį susidomėjimo. Mane pakvietė pas siurvejerius, man objektas atrodė panašus į laivą. Ar ten laivas, ar kokia nors konstrukcija, ar paprasčiausia uola, niekas nežino. Mes išsiuntėme informaciją į krantą, ir viskas. Skaičiau laikraštyje, kad reikia siųsti narus, jog pasižiūrėtų, kas ten yra iš tikrųjų“, – pasakojo laivo „Fugro Frontier“ kapitonas.
Šiame laive buvo 15 įgulos narių ir maždaug tiek pat siurvejerių, iš viso apie 30 žmonių. Atlikęs užduotį prie Lietuvos krantų, „Fugro Frontier“ išplaukė atgal į Olandiją ir tyrimus darė prie šios šalies krantų.
Kokiuose laivuose geriausia dirbti
„Nesu mėgėjas užsisėdėti vienoje vietoje, nes darosi neįdomu. O kai tu gali pakeisti ir laivą, ir darbo rajoną, vykdyti netgi šiek tiek kitokias operacijas, būna labai įdomu“, – mano V.Gedgaudas.
Paklaustas, kuo skiriasi darbas kelte ir moksliniame laive, kur lengviau, kur sunkiau, kapitonas atsakė: „Visur yra savi specifiniai reikalavimai. Keltuose būna daugiau žmonių ir slegia didelė atsakomybė. Sausakrūviame laive – specifiniai reikalavimai pervežti krovinį.
Moksliniame laive mes nei krovinį gabename ir žmonių pas mus nėra tiek daug kaip keltuose. Bet pas mus irgi užtenka administracinio darbo: reikia siųsti visokias ataskaitas, pildyti įvairias formas, turi pats ir budėti, nes įgula maža. Žinokite, kiekvieną dieną ir juose reikia spręsti kokias nors problemas.“
Pasidomėjome, ar jis nenorėtų dirbti tanklaiviuose, kur labai geri atlyginimai. „Tanklaiviuose irgi yra sava specifika. Žiūrint dar, kas plukdoma – ar chemija, ar nafta, ar dujos. Ir kiekvienas toks krovinys dar turi savo specifiką. Mane į tokius laivus niekas kapitonu nepaims, nes aš nežinau specifikos. Man tada reikėtų pradėti nuo nulio. Na, gal ne jūreiviu, o kokiu trečiuoju ar ketvirtuoju kapitono padėjėju. Manau, nėra prasmės eiti į tanklaivius.
Man dabar geriausias tas laivas, kuriame aš dirbu. Moksliniai tyrimai įdomus dalykas, labai daug naujo sužinai bendraudamas su mokslininkais. Jeigu laive 30 žmonių, visada yra su kuo pakalbėti“,– pasakojo kapitonas.
Bent jau kol kas jūros mesti jis nesiruošia, nes sveikata dar nesiskundžia.
Užstrigo Naujojoje Zelandijoje
Įsimintiniausias V.Gedgaudo reisas buvo per paskutinę praktiką, kai laive refrižeratoriuje teko dirbti 7 mėnesius, nes reikėjo cenzą surinkti pirmam diplomui. Laivas prie Afrikos krantų surinkdavo iš žvejybos laivų laimikius ir gabeno šaldytos žuvies produkciją į Afrikos uostus. Viktorui tik porą kartų teko išeiti iš uosto.
„Matyt, tas reisas įsiminė todėl, kad buvo vienas iš pirmųjų, kai dar buvau studentas, ir beveik pats ilgiausias“, – sakė kapitonas Viktoras.
Paklaustas, ar yra turėjęs ilgesnių reisų, atsakė, kad kai buvo paskelbta pandemija dėl koronaviruso, tada būdamas kapitono vyr. padėjėju su įgula užstrigo Naujojoje Zelandijoje ir ten išbuvo beveik 7 mėnesius – išvyko 2021 m. vasarį, o grįžo tik rugsėjį. Tada dirbo specialios paskirties laive ir Ramiajame vandenyne gabeno krovinius į salas. Tada Naujoji Zelandija tiesiog užsidarė, tad nebuvo galima pakeisti įgulos.
Kapitoniška svajonė – padirbėti Amerikoje
Nors jūroje V.Gedgaudas dirba jau 18 metų, į didelius štormus, pasak jo paties, patekti neteko. Į vidutinius – taip. Jam vidutinis štormas, kai viskas skraido kajutėje, kai reikia viską tvirtinti.
Bet patekti ir į vidutinį štormą nenorėtų. Pats jis bando juos apeiti. Žinoma, nenorėtų patekti dabar ir į Raudonąją jūrą.
Bet norėtų padirbėti JAV, nes dar nėra dirbęs nei Šiaurės, nei Pietų, nei Centrinėje Amerikoje. Mano, kad būtų įdomu. Nebuvo dar Azijoje – Japonijoje, Korėjoje.
O iš aplankytų rajonų jam įdomiausia buvo Naujojoje Zelandijoje, paplaukioti tarp visokių salų. Jas pamatyti gali ne kiekvienas turistas – labai toli reikia važiuoti.
Atsipalaiduoja kapitonas žiūrėdamas filmus ir sportuodamas. Laive būna dviračio treniruoklis, nedidelė sporto salė, kurioje galima kilnoti svorius. Bėgimo takelio nebėra, nes užima daug vietos. Dviračio treniruokliu V.Gedgaudas stengiasi naudotis kiekvieną dieną.
Krante būna mažai. Namie reikia dėmesio dviem mažoms dukrytėms – 4 ir 2 metų, kartais dar dėstytojauja Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Tai ir atima iš jo visą laisvalaikį.
