Picerija, kuria garsėja visi Raseiniai: klientai tiesiog apgula šį vagonėlį norėdami paragauti išskirtinių itališkų picų

Italams Lietuvoje sunkiausia ištverti žiemą, tačiau kai juos mūsų šalyje įšaldo meilė, jie imasi tokio darbo, koks įrašytas genuose.

Meilės imigrantai itališkas – klasikines „Romos“ arba neapolietiškas picas kepa jau įvairiuose Lietuvos miestuose.

Šiuo metu klasikinėmis itališkomis picomis garsėja ir Raseiniai, kur Šaltinio gatvėje 2021-ųjų birželį atsirado „Picasa“ maisto vagonėlis.

Turite iš Italijos atsivežę kavos? Ir pupelių, ir maltos? Tokie klausimai neįkyri 36 metų Živilei Gečaitei-Bianco.

Ši moteris tarška lyg pati būtų italė – pakalba ir už save, ir už metais vyresnį savo vyrą Roberto Bianco.

Roberto kepa picas, o Živilė daro tai, ką jai liepia širdis, – bendrauja su klientais: priima užsakymus, spausdina kasos čekius, tvarko buhalteriją ir kiekvienam, pasmalsavusiam apie Italiją, randa ką pasakyti.

„Vagonėlyje vietos nėra daug, tačiau tiek, kiek įmanoma, jos skiriame itališkoms prekėms – alyvuogių aliejui, makaronams, krekeriams, sausainiams, kavai“, – paaiškino Ž.Gečaitė-Bianco. Iš Italijos jos vyras užsako tokių produktų, kurie nėra ypač brangūs, bet kokybė – gera.

Būna dienų, kai klientai apgula „Picasa“ vagonėlį, ypač savaitgaliais.

Suplūdę mokiniai perka tai, kas jiems skaniausia, – „Margaritos“ picą.

O suaugusieji nori jos pačios sočiausios – su vytintu kumpiu, saulėje džiovintais pomidorais, sūriu ir viskuo, kas tik ant jos telpa.

„Kartu su vyru lankomės vaikų darželiuose.

Per edukacines pamokėles pasakojame vaikams apie Italiją, apie jų mėgstamiausią picą „Margarita“ ir tai, kad tai karalienės, kuri nuvyko į Neapolį paragauti būtent picų, vardas.

Tuomet iškepę picų pasiūlome vaikams padaryti eksperimentą – paragauti jų be papildomo padažo. Jie nusivilia, bet pradėję valgyti gardžiuojasi ir nė nebemano, kad kažko trūksta“, – pasakojo Ž.Gečaitė-Bianco.

Živilė ir Roberto Raseiniuose kepti picas pradėjo maždaug prieš pustrečių metų. O prieš tai įsiplieskė jų meilės istorija.

„Esu raseiniškė, visada norėjau tik savo tėviškėje gyventi. 2009-aisiais baigusi ikimokyklinio ugdymo studijas suskatau ieškoti darbo. Aplankiau visus miesto vaikų darželius, tačiau tuo metu nė vienam jų nereikėjo mokytojo.

Ką daryti? Pamaniau, kad nors vienam slidinėjimo sezonui patrauksiu į Šiaurės Italiją, Trentino regioną, kur viename iš Alpių kurortinių miestelių viešbučių dirbo mano mama“, – pasakojo Ž.Gečaitė-Bianco.

Buvo 2009-ųjų gruodis. Nemokėdama italų kalbos ji ėmėsi darbo, kur jos nereikia, – tapo kambarine „Evaldo“ viešbutyje Kortina d’Ampeco miestelyje.

„Viešbutyje mudu ir susipažinome su Roberto, jis restorane dirbo virtuvės šefu.

Kadangi itališkai dar nemokėjau, abu, atidirbę savo pamainas, pasitelkdavome „Google“ vertėją ir vos ne iki paryčių su Roberto susirašinėdavome „Skype“ programėle.

Per kelis mėnesius man pavyko bent tiek pramokti italų kalbos, kad galėčiau gyvai susikalbėti“, – į praeitį grįžtelėjo moteris.

R.Bianco, klausydamas, ką apie jųdviejų pažintį pasakoja žmona, neištvėrė neįsiterpęs.

„Tai ji pirmiausia mane ten užkalbino, – nusijuokė vyras. – Živilei nepatinka gaminti maisto, tad ji susirado būtent virėją ir dar parsivežė į Lietuvą.“

Išvažiavusi tik vienam sezonui Ž.Gečaitė-Bianco Šiaurės Italijos kurortuose darbavosi kone 12 metų. Būdavo, baigiasi slidinėjimo sezonas, ir jiedu su Roberto traukia atostogų į Raseinius. Priartėja ruduo, ir vėl kelia sparnus į Italiją.

„Buvome pradėję kalbėtis apie tai, kad reikia sustoti, juo labiau kad planavome sukurti šeimą.

Negalima taip keliauti iš vienos šalies į kitą nuolat dirbant ir gyvenant viešbučiuose.

Bet vis atrodė, kad dar vienam sezonui nuvažiuosim, dar vienam. Tai tęsėsi, kol prasidėjo COVID-19 pandemija. Laukėmės kūdikio ir nutarėme, kad liekame Lietuvoje.

Kokių darbų griebtis? Tokių, kuriuos geriausiai moku, – reikia kepti picas“, – kalbėjo Roberto.

Sumanymas kepti picas – dar ne viskas. Gal išsinuomoti picerijai nedideles patalpas?

Pasak R.Bianco, nuo tokio sprendimo sustabdė nerimas. O kas, jeigu jo kepamos picos raseiniškiams nepatiks? Jei nepasiseks? Miestas nedidelis, nuoma gali įklampinti.

Išeitį surado jo moteris. Naršydama internete ji aptiko maisto vagonėlių pardavėjus.

Rizika jį įsigyti nebuvo didelė. Be to, prireikus jį galima nusigabenti į įvairias muges.

„Užsisakėme vagonėlį, jis buvo įrengtas pagal mūsų pageidavimus – įmontuota picoms kepti skirta malkomis kūrenama krosnis.

2021 metų birželį jį pasistatėme Raseinių turgaus aikštėje, paskui perkėlėme arčiau mano tėvų namų. Ir štai jau pustrečių metų, kai dirbame“, – pasidžiaugė Ž.Gečaitė-Bianco.

Pasak jos, jie su vyru išsivertė be jokios paskolos – įsigyti vagonėlį padėjo R.Bianco tėvas. Taip jie išvengė įsipareigojimų bankams.

R.Bianco yra išrankus kepėjas. Kone visi picoms kepti reikalingi produktai, išskyrus šviežias daržoves, yra itališki.

„Lietuviški agurkai daug skanesni už itališkus, puikios ir salotos, – pagyrė R.Bianco. – Kitų produktų – miltų, sausų mielių, druskos, alyvuogių, kumpio – užsisakau iš Italijos.

Dirbti vagonėlyje sudėtinga, lauke tai šalta, tai karšta.

Jeigu mielės ar miltai būtų netinkami, tešla gali per daug iškilti, arba, atvirkščiai, neiškilti tiek, kiek reikia.

Svarbu nuolatos turėti tų pačių produktų, paruošti iš anksto tešlą, ją subrandinti šaldytuve, prieš kepant – iškildinti. Yra įvairių niuansų, kurių negalima nepaisyti.

Kepame klasikines „Romos“ stiliaus picas, o joms reikia ne tik gerų bazinių produktų, bet ir aštrios itališkos saliamio dešros, virto itališko kumpelio, vytinto rūkyto kumpio.

Pati brangiausia pica, kurią galime iškepti paisydami klientų pageidavimų, – su itališku kumpiu, ji kainuotų apie 20 eurų“, – kalbėjo R.Bianco.

Šeima susikūrė tokį darbų ritmą, kad liktų laiko ir atokvėpiui.

Atostogų į Italiją, pas Roberto tėvus, jie traukia dukart per metus. Šiltuoju metų laiku dirba, kol vakarais išleidžia paskutinius klientus.

Tada, sugrįžęs namo, R.Bianco paruošia brandinimui naują tešlos porciją ir prigamina lazanijų. Tai – kitas itališkas produktas, kurį pirkėjai patys turi išsikepti namie.

Pagalbininkų įsileisti į vagonėlį jie neplanuoja. Anot R.Bianco, kad užtikrintų maisto kokybę, jis privalo dirbti pats – niekas picos neiškeps geriau už italą virėją.

Ketverių metų jųdviejų sūnus, kuris su mama kalbasi lietuviškai, o su tėčiu – itališkai, be picos ar spagečių negali išgyventi nė dienos. O jo tėvai?

„Po dviejų poilsio dienų sugrįžę į darbą abu susižvalgome. Gal picos? Taip! Nes per du laisvadienius mes jau būname jos pasiilgę“, – patikino Ž.Gečaitė-Bianco.