Kūriniai, kurie sujaudina net stipriausius: nuo „Mažojo princo“ citatos Brailio raštu iš kavos kapsulių iki domino žmogeliukų

Meno instaliacijos iš kavos filtrų ir kitų nebenaudojamų buityje daiktų, tapybos vakarai vaikams ir suaugusiems, autoriniai kūriniai atvirlaiškiuose su lietuvių liaudies patarlėmis, paveikslai namų interjerui ir tapyba ant mokyklos sienų – visa, kuo jau ne vienerius metus gyvena vilnietė.

Vienas naujausių kūrinių, pristatytų visuomenei – Brailio raštu ir kavos kapsulių filtrais įamžinta „Mažojo princo“ citatą: „Štai mano paslaptis, labai paprasta paslaptis: matyti galima tik širdimi; tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.

Pati kūrinių autorė teigia, kad Brailio raštas tam, kad ranka vedant per kiekvieną raidę, žodžiai paliestų širdį. Panaudoti kavos filtrai – ne tik medžiaga meno kūriniui, bet kita prasme suprantamas ir kaip filtras nuo beprasmybės, paleidžiant tai, ko gyvenime nereikia.

„Dabar labai stipriai nėriau į meninius projektus. Tapyti man patinka, bet dabar meniniai projektai – tikras atradimas, kur netapai, o kuri iš kažkokių medžiagų: iš knygos lapų, iš domino detalių, iš šaškių, iš atliekų, iš kavos kapsulių, iš kavos kapsulių filtrų“, – pasakojo kūrėja.

Šiuo metu socialiniuose tinkluose ir ekspozicijos vietose galima susipažinti su meniniu projektu – „Society“ (liet. visuomenė). Jis – apie mus, žmones.

„Kai gyvenime patiri labai daug skaudulio, pradedi labai daug matyti. Matyti neteisybės, matyti skausmo, matyti džiaugsmo, laimės, tikrumo, nuoširdumo – ir blogio, ir gėrio“, – paaiškino pašnekovė. Kūrinio centre – žmogeliukai, kurie neturi veido. Bet net ir neturint veido, vis tiek galime perteikti emociją.

Kiekvienas kūrinys turi prasmingą idėją, kurią susidomėjęs žmogus gali perskaityti ir suprasti, kokia žinia siunčiama. Menininkė jau pastebėjo, kad šie kūriniai paliečia labai stipriai, juose žmonės atranda savo emocijas, susitapatinama su instaliacijų herojais. „Aš nespėju jų daryti, kad ir toliau taip!“ – džiaugėsi ji.

Dar vienas įspūdingas kūrinys – didžiulis paveikslas iš knygų lapų, kuriame gausybė žmogeliukų aplink vieną vienintelį, sėdintį lempoje ir tarytum susimąsčiųsį žmogeliuką. Kitas traukiantis akį – dėlionė iš medinių domino dalelių.

O per Valentino dieną pasiūlė naujovę – 8 atvirlaiškius, kurių centre tie patys žmogeliukai, tačiau taip pat ir lietuvių liaudies patarlės, kurioms kartais netrūksta ir ironijos. Kiekvienas žmogeliukas iš ciklo „Society“ atitinka emociją, todėl kiekvienas žmogus gali dovanoti juos pagal tai, ką jaučia.

„Aukso žuvytę šilko tinklu gaudo, gražią mergytę meilės žodžiais šaudo“, „Meilė duoda žmogui laimę“, „Širdis raukšlių neturi“, „Meilės dovanos nemėtyk“ – tai tik keli pavyzdžiai, kurie puošia atvirlaiškius. „Kam parodai – visi šypsosi“, – patikina ji.

Tai – lyg prisiminimas iš vaikystės, kai savo simpatijai sulankstydavai popieriuką ir mesdavai kitam žmogui. S.Graliauskienė juokiasi, kad tokį priedą prie dovanos ar gėlių puokštės yra pamėgę vyrai, kurie ypač susidomėjo būtent vienu posakiu: „Duok, Dieve, turtų, o meilė atsiras“.

Pašnekovė prisimena ir pirmąją parodą, kurią rengė neįprastoje vietoje – požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. „Pagalvojau, kad žmogui, nebaigusiems Dailės akademijos ir nepriklausančiam akademikams, yra labai sunku papulti į galerijas – tokių savamokslių nepriima“, – paaiškino pašnekovė. Nors kasdien kelerius metus mokėsi savarankiškai iš literatūros ir lankė kitų tiek gatvės, tiek akademikų menininkų pamokas, visgi į tokius menininkus akademikai žiūri kiek kitaip.

Pirmoji parodos vieta buvo visiškai nemokama, tereikėjo ekspozicijai sukurti kūrinius tema – juoda, ne juoda. Menininkė juodai baltai tapė gyvūnus, nepanaudodama juodos spalvos. „Norėjau žmonėms parodyti, kad juoda spalva nėra bloga ar liūdna, nes juodą spalvą mes pasigaminame iš praktiškai visų vaivorykštės spalvų“, – dėstė ji, pridurdama, kad ta pati juoda spalva gali turėti atspalvį.

Kadangi tą pačią dieną beveik visi kūriniai buvo kaipmat nupirkti, menininkė turi išsisaugojusi jų fotografijas. „Parodau vaikams ir jie manimi netiki, kad tai nėra tikras gyvūnas, o piešinys“, – juokėsi ji, rodydama išties labai tikroviškai atrodančias paveikslų fotografijas.

Paroda buvo lyg patvirtinimas, kad einama teisingu keliu – mat tapyba jos gyvenime jau daug metų. Svarstoma, kad tokį susidomėjimą galėjo lemti ir tai, kad prie kiekvieno kūrinio galima rasti aprašymą, sužinoti, ką jis reiškia ir kaip kilo idėja.

Pirmuosius nutapytus paveikslus įvertinti kaina buvo labai sunku – kaina tada siekė iki 100 eurų, tačiau ilgainiui išmokta vertinti savo darbą, įgūdžius. Neretai paveikslų pirkėjai nori tam, kad ne tik galėtų jame pamatyti kruopelytę savęs, bet ir tam, kad dėrėtų prie interjero.

Tačiau įdomūs dalykai vyksta ir su kaina – jei pasakai per mažai, mano, kad jis nėra toks vertingas, bet jei pasakai per didelę kainą, pirkėjas taip pat gali nesusigundyti. Visgi menas jau yra prieinamas ir paremti kūrėjus stengiasi ir jaunimas, susitaupęs meno kūriniui.

Gimusi ir užaugusi Vilniuje, moteris baigusi mokyklą tapo jauna mama ir tuomet mokslus teko atidėti, bet po to pradėjo intensyviai mokytis savaitgaliais ir įgavo rinkodaros mokslų bakalaurą. Tuo pačiu metu kibo ir į darbus.

Nors pagal įgautą rinkodaros specialybę dirbama nebuvo, vystant savo verslą, pravertė žinoti, kaip tvarkytis su mokesčiais, ką daryti su reklama, organizuoti parodas.

Iki tapybos studijos įkūrimo ir meno kūrinių pardavinėjimo nuėjo ilgą kelią. Pirmasis vilnietės darbas buvo radijo stotyje, ten dirbo administracijoje, padėjo didžėjui. Vėliau sekė įvairūs darbai, nuvedę ją į leidybos sritį.

Joje pradirbo 12 metų – atrodė, kad tai yra lyg pašaukimas: patiko ir darbo specifika, ir tai, kad galėjo kurti. Per šiuos metus teko dirbti ir administracijos komandoje, ir prisidėti prie knygų viršelių maketavimo, projektų valdymo. Tačiau bankrutavus įmonei, teko imtis kitų darbų: nuo automobilių nuomos, valymo paslaugų vadybos iki darbo su vaikais darželyje.

Po pastarojo darbo ir įvyko lūžis, po kurio suvokė, kad užteks blaškytis – reikia daryti tai, kas miela širdžiai. O darželyje su vaikais kūrė dirbinius iš gamtos gėrybių, lavino kūrybos gyslelę. Prasidėjus koronaviruso pandemijai ir darželiui užsidarius, pagalvojo – kodėl nepabandžius pačiai vaikus mokyti, kuo svarbus menas.

Iš pradžių tėvai savo atžalas vedė pas menininkę į namus, tačiau neilgai trukus atsirado galimybė Tarandėje įkurti tapybos studiją ir čia priimti vaikų grupes. Ji įdėjo skelbimą į socialiniame tinkle „Facebook“, „Instagram“ grupes ir verslas po truputį įsisuko.

„Pradėjau nuo 5 vaikų, o pernai jau per savaitę turėjau 85 vaikus!“ – su šypsena skaičiuoja tapybos studijos įkūrėja. Čia vaikai mokosi, kaip paveikslui nusipiešti eskizą ir nutapyti tokį paveikslą, kokio jie nori.

Kaip maišyti spalvas, kaip sukurti šešėlius, kaip komponuoti objektus drobėje jau mokosi ir suaugusiųjų grupės, dažniausiai – moterys. „Labai smagu matyti, kad susirenka visiškai skirtingos moterys. Dabar pas mane eina kompanija moterų, kurios per tuos ketverius metus jau susidraugavo ir jau tapo draugėmis“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Įdomu ir tai, kad tokie vakarai neturi apibrėžtos trukmės, čia pamokos vyksta tol, kol užbaigiama dienos užduotis ar pokalbiai prie kavos, arbatos puodelio.

Kai per tapybos vakarus ateina suaugusieji, S.Graliauskienė visada parodo vaikų piešinius ir sako:

– Kaip galvojate, ar vaikui patiko, ką jis nupiešė?

– Na, tai nežinau. Juk čia dar nebaigtas, – atsako suaugusieji.

– Ne, – patikina S.Graliauskienė. – Jis juo tiesiog didžiuojasi.

Anot menininkės, normalu, kad dėl įtampos, šeimyninių problemų ar kitų galvos skausmų sunkiau atsipalaiduoti ir atsiduoti kūrybai, tačiau čia to ir mokomasi – ant drobės išlieti visas savo mintis, savo emocijas ir didžiuotis tuo, ką pavyko sukurti.

Dažnai tenka išgirsti iš suaugusiųjų, kad nemoka piešti ir kad nieko nesigaus. Tačiau menininkė ragina atsiduoti procesui, negalvoti, ką mano kiti – juk čia ne egzaminas, o būdas atsipalaiduoti ir išlaisvinti savo mintis. Be to, nereikia visko padaryti idealiai, viskas turi būti iš širdies.

Galiausiai, kaip sako S.Graliauskienė, visi išeina patenkinti savo kūriniais ir netgi sako: „Aš netikiu, kad pats taip nupiešiau“. Čia susirinkę tapo iš nuotraukų arba iš to, ką mato priešais save, pro langą.

Štai per vieną pamoką susirinkusios moterys turėjo nutapyti Fridą Kalo. Tapybos studijos „SiArt įkūrėja, dalindamasi patarimais, pastebėjo, kad kūrinyje esantis žmogus yra panašus į tą, kuris tapo. Pavyzdžiui, jei vienos moters antakiai plonesni, piešinyje jie irgi bus ploni, jei vienos nosis galbūt kiek didesnė, piešinyje taip pat bus panašumų. Ne mažiau įdomu tarpusavyje palyginti, kaip nutapė tą patį vaizdą.

Šioje tapybos studijoje rengiamos ir gimtadienių ar šventės kitomis progomis, o sodyboje vasaromis galima užsisakyti ir kelių dienų stovyklas.