Laimę bandė Indijoje, tačiau liko Lietuvoje
Nors Kannan žmona yra kilusi iš Šiaulių, o pats vyras – iš Indijos, sutuoktinių meilės istorija apgaubta itališkos romantikos. Būtent Italijoje jiedu ir susipažino. Moteris į šią šalį buvo išvykusi atostogų, o jos būsimas vyras tuo metu ten studijavo magistrantūros studijose.
„Kartais juokaujam, kad tai – užsitęsęs meilės romanas“, – nusišypsojo Kristina.
Po pirmosios pažinties būsimi sutuoktiniai bendravo ir toliau. Meilės pėdsakai šiaulietę buvo atvedę ir į pačią Indiją – ten įsimylėjėliai gyveno pusmetį. Vis dėlto Pietų Azijos karštis diktavo savo taisykles – sušlubavus Kristinos sveikatai, teko dar kartą apgalvoti, kurioje šalyje kurti bendrą ateitį. Taip prieš 15 metų pora ir apsigyveno Lietuvoje.
Tiesa, tuo metu Lietuvoje dar nebuvo Indijos ambasados, o Indijoje – Lietuvos. Tad pats dokumentų tvarkymas, kaip prisimena Kristina, užtruko kurį laiką. Vėliau sekė kitas iššūkis – permainingi Lietuvos orai, prie kurių Kannan nebuvo pratęs.
„Nesušalom. Pirmais metais buvo sudėtingiau, bet paskui pripratom“, – prisiminė pats pašnekovas.
Iš Indijos atvykęs vyras priprato ir prie lietuvių kalbos – per daugiau nei dešimtmetį Kannan puikiai įgudo kalbėti lietuviškai, o pokalbio metu pasiūlius bendrauti anglų kalba, vyras to užtikrintai atsisakė.
„Aš neturėjau jokių mokytojų, jokių mokyklų. Pats mokiausi. Mano pagrindinė mokykla buvo mano pirmas darbas Lietuvoje – Šiauliuose aš dirbau mechanikos inžinieriumi.
Ten kolegos kalbėjo lietuviškai arba rusiškai – aš nemokėjau nė vienos kalbos. O man reikėjo bendrauti. Jie žiūrėdavo į mane, aš žiūrėdavau į juos – nežinodavom, ką kalbėti. Bet po truputį jie pradėjo mane mokyti ir viskas buvo gerai“, – patirtimi, kuri laukė apsigyvenus Lietuvoje, dalijosi Kannan.
Gyvenamąsias vietas pora keitė ir Lietuvoje – likimas juos vedė į Kauną, vėliau į Ukmergę. O dabar, kartu su sūnumi Mantu, šeima gyvena netoli Kaišiadorių – Kalniškių kaime.
„Ieškojom vietos, kelias nusižiūrėjom – čia ir tiko, ir patiko. Šalia ir miškas, ir miestas“, – privalumus įvardijo Kristina.
Pasisvečiuoti Lietuvoje teko ir Kannan giminaičiams. Pastarieji čia pasigedo gyventojų.
„Giminaičiai iš Indijos buvo atvažiavę aplankyti, kai gimė sūnus. Jiems viskas buvo įdomu. Tokiuose plotuose, kaip Kaišiadoriuose, Indijoje gali gyventi 200 tūkst. žmonių, o čia jų tiek nėra. Artimiesiems tai buvo keista“, – giminių įspūdžius prisiminė vyras.
10 kartų pagalvojo, o tada ėmėsi verslo
Laikui bėgant netoli Kaišiadorių įsikūrusi šeima ėmėsi ir savo verslo steigimo. Tai – vietiniams jau gerai žinomas, antrus metus skaičiuojantis „Bedrock ūkis“, kuriame auginamos kreivabudės. Aiškėja, jog pastarajame darbo atranda kiekvienas šeimos narys.
„Šnekutis čia mūsų. Marketingo direktorius“, – kalbėdama apie sūnų Mantą, kuris taip pat aktyviai įsitraukė į pokalbį, šyptelėjo Kristina.
Kaip prisimena Kannan, idėja auginti grybus kilo Turkijoje vykusios komandiruotės metu. Kadangi vyrui neteko girdėti, jog egzotiški grybai būtų auginami ir Lietuvoje, realizuoti šią mintį drauge jis pasiūlė žmonai.
„Iš pradžių sakiau, kad gal ne. Turbūt, kaip ir dauguma lietuvių – 10 kartų pagalvoji, po to eini ir darai. Buvo labai daug svarstymų“, – reakciją į vyro pasiūlymą prisiminė moteris.
Auginti būtent kreivabudes šeima nusprendė dėl jų skonio. Pastarosios – itin mėsingos, o jų skonis, kaip pasakoja šeima, primena vištieną. Kristina sako, jog iš kreivabudžių gaminamus patiekalus mėgsta net ir vaikai, mat, jiems grybai primena greito maisto restoranų meniu aptinkamus vištienos kepsnelius (angl. chicken nuggets).
Tiesa, ir pačių kreivabudžių, kaip pasakoja „Bedrock ūkio“ įkūrėjai, yra skirtingų rūšių. O kiekvienos jų skonis paragavusiems gali sukelti skirtingas asociacijas. Štai rožinės kreivabudės skonis, anot grybų augintojo, primena krevetes. Aiškėja, kad pagal kreivabudžių rūšį yra apskaičiuojama ir jų vertė. Įprastai kilogramo kaina siekia 8–10 eur.
„Vieną partiją šiltnamyje auginame maždaug mėnesį laiko. Per mėnesį galime pagaminti iki 2 tonų, pagal poreikį. Jei neparduodame, tai džioviname.
Kol kas kreivabudėmis mes prekiaujame Kaišiadorių rajone, Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Kartais kviečiame žmones, kad patys atvyktų ir pasiskintų, kiek jiems reikia“, – pasakojo Kannan.
Auginamais grybais šeima svajoja prekiauti ir su kavinėmis ar viešbučiais. Vis dėlto, kaip sako grybų augintojas, prekiaujant tokiomis mažomis kainomis, kuriomis siūlo prekybininkai, pragyventi būtų sudėtinga.
Veiklą prilygina kūdikio auginimui
Vyras pasakoja, jog šis verslas – itin jautrus aukštoms elektros kainoms. Nors šeimos kieme stovi 4 šiltnamiai, kreivabudės auginamos tik viename iš jų. O šalčiausiomis žiemos dienomis, elektros kainai biržoje pasiekus rekordinę ribą, tokiam šiltnamiui reikalingos sąnaudos yra atsiėjusios ir 400–500 eur. parai.
„Elektros mums reikia visą laiką, kad palaikytume tokias oro sąlygas, kuriomis grybai galėtų augti. Todėl žiemą, kai būna labai žema temperatūra, susidaro labai didelės elektros sąnaudos“, – verslo sunkumus įvardijo Kannan.
Tačiau nepaisant iššūkių, su kuriais tenka susidurti, šeima sako besimėgaujanti užsiimama veikla. O grybų auginimą Kannan prilygina vienam iš tėvystės džiaugsmų – kūdikio auginimui.
„Grybų auginimas yra labai įdomus. Tai atrodo, kaip labai lengvas darbas, bet kiekvieną dieną reikia tikrinti, ar yra pakankama temperatūra. Jei ji pasikeičia, tai grybus jau reikės išmesti. Tai yra labai specifinis darbas, kurį mes labai mėgstame“, – atviravo vyras.
Šeima jau spėjo išbandyti ne tik grybų auginimą – kieme esančiuose šiltnamiuose eksperimentuota ir su tokiomis lietuvių asortimentui neįprastomis daržovėmis, kaip indiškas špinatas ar bazilikas. Taip pat augintas ir olandiškas agurkas. Pastarasis – visai ne žalias, kaip įprasta mums, o baltas.
„Niekas netikėjo, kad tokių yra. Sunku auginti, bet bandysim ir šiemet“, – sakė grybų augintojas.
Pokalbio metu vyras neslėpė, jog pagrindinis Bedrock ūkio tikslas – pasiūlyti produktą, kuris būtų naudingas žmonėms. Pasak Kannan, svarbiausia, jog užauginami grybai kitiems tiktų ir patiktų. O finansinis klausimas prioritetų sąraše pirmos vietos neužima.
„Sakykit, jeigu aš turėsiu milijoną, ką ąš darysiu?“ – klausė vyras.
Paprašius savo gyvenimą apibūdinti 3 žodžiais, pastarųjų kišenėje ilgai ieškota nebuvo.
„Taip gyventi verta. Tai yra likimas. Malonus likimas. Jis niekada nebūna arba geras, arba blogas – jis banguoja“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
