Žagarėje kuria tai, ką turistai išgraibsto Venecijoje: „Niekur pasaulyje nėra mūsų taip apvogę, kaip Lietuvoje“

Name Žagarėje nebuvo tualeto, krosnys seniai kurtos, bet jiedviem čia buvo mieliau nei Vilniaus butas. Įsikūrę netoli Latvijos sienos jie kartą per metus išsiruošia į Veneciją, kur pardavinėja pačių kurtus papuošalus: Jurga dirba su Murano stiklu, Sebastianas – su metalu. „Veneciją per metus aplanko 25 mln. turistų – pardavinėk, ką nori, ten vis tiek geriau parduosi nei čia“, – sako J.Alminaitė.

Sodybą su malūnu Žagarėje pirko Jurgos proprosenelis iš mamos pusės. Pati Jurga gimė Vilniuje, bet nuo paauglystės, jos žodžiais tariant, baigė augti Italijoje. Mokykloje, kurioje mokėsi penkerius paskutinius vidurinės metus, susipažino su Sebastianu Arieliu Liotta. „Nusitempiau jį į Veneciją, kur baigė virėjų mokyklą, o aš – dailės akademiją. Po mokslų labai ieškojome namų, kur gyventi, bet pagal mūsų to meto galimybes buto neradome, tad iškeliavome. Porą metų pasibastėme po pasaulį, o kai laukiausi, nusprendėme atvažiuoti į Žagarę. Mano svajonė buvo čia gyventi“, – pasakoja J.Alminaitė.

Galėjo jiedu įsikurti Vilniuje, bet Jurga sostinės nenorėjo. „Sakiau – niekada. Sebastianas anksčiau buvo ne kartą buvęs Žagarėje. Jam patiko. Be to, kai vaikas už mėnesio turi gimti, o namų kitur neturi, kažką reikia rinktis. Tik dėl Vilniaus abu sutarėme, kad čia nenorime gyventi. Name Žagarėje nebuvo tualeto, pečiai seniai kurti, bet tai buvo mieliau nei Vilniaus butas“, – apie kelius, kurie atvedė netoli Latvijos sienos, pasakojo moteris.

Į Žagarę Argentinoje gimusį, o didžiąją gyvenimo dalį praleidusį Šiaurės Italijoje prie Parmos Sebastianą Jurga atsivežė prieš penkerius metus. Netrukus pasaulį išvydo poros pirmagimis. „Dubenyje prausėmės, taškėmės, su pelytėm gyvenome. Pasemi ledinį vandenį iš šulinio, kol iš ryto užkuri krosnį veidui nusiprausti, laiko praeina. Su antru vaiku – vieni juokai: jau ir skalbimo mašina yra“, – juokiasi Jurga.

Pernai metais per Žagarėje vykusį Vyšnių festivalį pora savo kieme atidarė piceriją. Mintis apie tai jiedviem sukosi jau seniai. „Žiūrėjome video, kaip kinė iš molio lipdė krosnį. Sakau, gi mes irgi galime pastatyti. Tokią mažą. Bet pagalvojome, kad jei norėsime kepti daugiau picų, reikia didesnės, jei ir duonos – reik krosnies iš plytų, o jei sugalvosime pardavinėti – dar didesnės. Galiausiai turime 2 metrų pločio krosnį“, – vėl juokiasi Jurga.

Sebastiano tėvai Italijoje kelis metus turėjo piceriją. Pirmuosius pinigus būdami studentai Jurga su Sebastianu užsidirbdavo irgi maitinimo įstaigose: Jurga – restoranų virtuvėse, Sebastianas – picerijose. „Bet galvojome, kad daugiau niekada gyvenime to neveiksime“, – apie likimo pokštus pasakoja moteris.

Tik jei sugalvosite Žagarėje paragauti krosnyje keptų skanumynų, turėkite omenyje, kad picerija Jurgos ir Sebastiano kieme veikia vien savaitgaliais. „Bet geriausia, – pataria šeimininkė, – pasiskambinti“.

Mat savaitgaliais pora sukasi prie krosnies, o kitu metu kuria papuošalus: Jurga – iš Venecijos stiklo, jos antroji pusė – iš metalo. Sodyboje Žagarėje prisigaminusi papuošalų, pora juos veža parduoti į muges, o sykį per metus būtinai išsiruošia į Veneciją. „Susikrauname vaikus ir daiktus į kemperį ir važiuojame“, – sako pašnekovė.

Tik karantinas sugriovė nusistovėjusią tvarką, todėl kai praėjusių metų pavasarį galiausiai vėl galėjo išvykti prekiauti į Veneciją, labai tuo džiaugėsi. Trys dienos – kelionė į vieną pusę, porą savaičių prekiavo savo sukurtais dirbiniais, susitiko su Italijoje gyvenančia Jurgos seserimi, Sebastiano broliu.

„Veneciją per metus aplanko 25 mln. turistų – pardavinėk, ką nori, ten vis tiek geriau parduosi nei čia. Lietuvoje klientams labai patinka apyrankės iš karoliukų, bet turime pintų žiedų, kurie pas mus nėra itin paklausūs. Bet, žinoma, Venecijoje parduosi viską, ką padėsi“, – sako J.Alminaitė.

Ne vienas jos klausia, kuo ypatingas Murano stiklas. Jis lydosi labai žemoje 800 laipsnių temperatūroje. Stiklui tai – labai mažai, nes įprastai jam reikia daugiau nei tūkstančio laipsnių kaitros. Be to, labai įvairi spalvų gama – tokių atspalvių, anot Jurgos, daugiau niekur pasaulyje nėra. Pats stiklas labai minkštas.

Visa tai J.Alminaitė pasakoja dirbtuvėse gamindama stiklo karoliuką, kurį baigusi deda į pelenus, kad šis iš lėto atvėstų ir nesudužtų. Bet, priduria, jei pavyksta gerai užgrūdinti, ir taip nesuskyla.

„Nuo vaikystės mėgdavau daryti karolius, auskarus. Kai persikrausčiau į Veneciją, universitete galėjau pasidaryti kokį tik noriu, kokios tik sugalvoju spalvos karoliuką. Čia jau svajonė! Bet turi praktikuotis labai daug metų, kad karoliukas būtų tobulas“, – sako J.Alminaitė, kuri nori išmokti ir pūsti stiklą: tam reikia gebėti stiklo masę vienodai uždėti ant lazdelės ir pūsti, kad forma būtų vienoda. Tai ir yra sudėtingiausia.

Moteris atkreipusi dėmesį, kad mes čia, Lietuvoje, susižavėję didelėmis vazomis, skulptūromis. Sako, kiti, apsilankę dirbtuvėse, kur rengia edukacijas, nusivilia, kad čia tik karoliukus daro. Tačiau būtent tie karoliukai, anot Jurgos, senovėje ir būdavo vertingiausia – juos veždavo į Afriką ir vietoje pinigų keisdavo į grūdus ar kitus produktus.

Jos pačios vienas karoliukas gali kainuoti tiek, kad išgirdę kainą pirkėjai lošteli. „Mugėse iš dubenėlio išsirenka brangiausią karoliuką, o kai pasakau, kad jis kainuoja 20 eurų, atšoka, – dalijasi J.Alminaitė. – Žinoma, yra ir tokių, kurie net ir nebrangių neperka“.

Bet papuošalų kūrėjams mugėse teko susidurti ir su tokiais neva pirkėjais, kurie Jurgą ir Sebastianą apšvarino: „Kai Lietuvoje prieš dvejus dalyvavome mugėje, kiek pardavėme, tiek dar pavogė. Niekur pasaulyje nėra mūsų taip apvogę, kaip Lietuvoje. Mes gi nė nežiūrime į žmones, kurie ateina į palapinę – pasisveikiname, o tu dairykis į tuos papuošalus, bet paskui matome, kad nieko nebėra“.

O štai iš pernykštės išvykos į Švediją įspūdžiai visai kitokie. Čia ir jųdviejų vaikai turėjo savo staliuką – pardavinėjo medų. „Mums patinka čigoniškas gyvenimas: ir draugus aplankome, ir naujų žmonių sutinkame, – kalba Jurga. – Bet šaknis jau įleidome Žagarėje“.