Čia, gamtoje, Gerda – laumė. Arba gidė – pasirinkite, kaip patiems patogiau. Joniškio rajono pagrindinėje mokykloje ji – socialinė pedagogė, besidominti meno terapija. „Tai man labai padeda laumaujant. Kai taškuoja žvakę, ant drobės, ant puodelių, iš piešinio kai ką išskaitau, o žmonėms atrodo, kad tai tikrų tikriausias laumavimas“, – paslaptį išduoda pašnekovė.
Šiandien ji – laumė, vedanti pažintiniu taku gilyn į mišką. Paėjus stabdo ir rodo į skruzdėlyną. „Pasirodo, skruzdėlės ne tik šapelius neša į savo skruzdėlyną – atsiranda ir tokių, kurios susidomi auksu, – sako Gerda ir, leidusi kelioms skruzdėms užlipti ant delno, stebina: iš tiesų kai kurios jų bėga prie auksinio laumės žiedo ir mėgina tempti jį į savo pilaitę.
Pavedusi iki ežero Gerda ragu iš jo semia vandenį. „Atnešu vandens, kad jį pačiupinėtumėte. Nuo senų laikų žmonės sakydavo, kad šituo vandeniu apsiprausus raukšlės lygėja, veidas gražėja, jaunėja, o jei vyrai turi problemų, gali praskalauti net ir plikę“, – pasakoja gidė.
Akis užkliūva už ant medžio kabančio varpelio. Tai Gerdos sugalvotų, kaip ji sako, orientacinių varžybų dalis: būna, kad į jos vedamas ekskursijas žmonės grįžta vėl ir vėl. Kad tokiems nebūtų nuobodu, G.Kinderienė prigalvojo užduočių.
„Kai einame naktį, paskutiniai einantieji saugusieji visada girdi žingsnius ir ragina eiti greičiau. Tai tarsi mistika, bet čia iš tikrųjų girdėti garsai“, – intriguoja naktinius pasivaikščiojimus po pelkę rengianti laumė.
„Čia grynas laumynas“
Laumė G.Kinderienės gyvenime atsirado apylinkėse prie pažintinio tako nusipirkus sodybą. „Sodyba apleista, apžėlusi, daug krūmų, nuvirtusių pastatų, vaikštome po ją su sese gerdamos kavą, ir man išsprūdo: „Čia grynas laumynas“.
Žinojau, kad čia yra pelkė, ir kilo mintis ne tik man vienai ja grožėtis, bet ir žmonėms parodyti. Šiauliuose baigiau gidų kursus, pasiraitojau rankoves – maniau, pradėsiu legaliai gidauti. Nutiko taip, kad ėmė tiesti pažintinį taką, o jį nutiesus Žagarės regioninio parko direktorius, žinodamas, kad baigiau gidų kursus, pasiūlė per atidarymą taką pristatyti. Surizikavau, o dabar jau aštuoneri metai, kai imuosi tokios veiklos“, – prisiminė G.Kinderienė.
Būtent į Mūšos tyrelio pažintinio tako atidarymą ji pirmą kartą išėjo persirengusi laume. Su apdarais Gerdai gelbėjo kolegės mama, per naktį pasiuvusi aprėdus. „Visada norėjau, kad būčiau apsisiautusi vilko kailiu, tik jį gauti – dar ir kaip sudėtinga. O apie lapę prasitariau Žagarės regioninio parko direktoriui, jiedu su žmona susižvalgė – ir gavau dovanų lapės kailį: imk, siūkis tuos kailinius“, – šypsosi gidė.
Nei bėgti, nei rėkti
Kaip pasikeitė laumė per tuos aštuonerius metus? Gerda neslepia: pradžioje labai daug namų darbų užduodavo patiems turistams – juk ji visko nežino. O dabar jau ir pati savo akimis teterviną mačiusi, ir taurusis elnias prabėgo pora metrų nuo jos, per naktinius žygius girdėjo lėlį, įeinant į naktinę pelkę laumę pasitiko gegutė, o išlydėjo lakštingala.
„Patirtimi užaugau ir augu. Jei pradžioje padėdavo augti Raimondas Ginkus, specialistas iš Žagarės regioninio parko, tai šiandien – gamtininkas Marius Čepulis“, – dėkinga jiems G.Kinderienė.
Tikriausiai vieni aštriausių potyrių – kai naktiniame žygyje išgirsti staugiant vilkę su vilkiukais ar vienišą vilką.
„Kai išgirdau kaukiant vilką, negalėjau parodyti kitiems, kad ir man pačiai visas kūnas pasišiaušė – nei bėgti, nei rėkti. Tąkart į naktį žygį su manimi ėjo penktokai. Atsikvėpiau ir atsisukusi į vaikus ramiai klausiu: einame gilyn į mišką ar grįžtame atgal? O jie nekvėpuodami rodo – grįžtam atgal.
Einu ir galvoju, kaip tuos vaikus nuraminti? Ir šit – kažkas žiba tarp gailių! Ogi jonvabalis. Mums buvo tokia palaima – iš baimės išėjome į laimę“, – prisimena G.Kinderienė.
Ir vis dėlto, sako ji, naktiniai žygiai – visai kitokie nei dieniniai: kai nieko nematai, pasitelki uoslę ir klausą.
Gerda pasakoja, kad kai vakarėjant, saulei leidžiantis, įžengi į taką, pirmiausia pasitinka voratinkliai. Laumė-gidė – aukšta ir atrodytų, kad iš paskos einantys žmonės voratinklių nebeturėtų pajusti, o šie eina ir brauko juos.
Iš pradžių į naktinius žygius laumė nešdavosi daug žibintų: turėdavo ir ji pati, ir kiekvienam einančiajam įduodavo po žibintą. Po kurio laiko žibintų pradėjo mažinti, o dabar nešasi tik pati Gerda, ir tai jį uždega tik tam, kad parodytų kokį įdomesnį momentą.
Bet, panašu, naktiniai žygiai po pelkę – ne kiekvienam. „O! Drąsos tai reikia turėti. Buvo, kai beeinant į naktinį žygį pradėjo labai stipriai griaudėti ir žaibuoti – tai buvo proga, kai susirinkusieji galėjo pasakyti: „Gal jau eikime lauk“. Čia tas atvejis, kai reikia perlipti per save“, – apie pasivaikščiojimus tamsoje kalba G.Kinderienė.
Kai skrynią nuprausė, atkrito žandikaulis
Pamažu laumavimas rado vietą ir kitur Gerdos gyvenime. „Mane vis ragino: daryk kažką su sodyba, čia irgi turi būti veiklų, juk turi tokią vietą!“, – prisimena pašnekovė.
Ir padarė: sodyboje pagal senąsias tradicijas vyksta mergvakariai, edukaciniai užsiėmimai, laumiškos sporto rungtys, netoli sodybos Gerda išsinuomavo žemės – ten įrengė laumės taką, kur ieškoma laumės lobio.
Klėtelėje stovi vaikų lovytė – juk laumės vogdavo vaikus arba apdovanodavo tuos, kurie nuskriausti. O vienas smagiausių atradimų – sodyboje buvusi 1865 m. skrynia su laumių kryžiumi – tam tikru ratu iš aštuonių lapelių.
„Laumių kryžius saugodavo nuo tų laumių, kurios krečia eibes. Kai tą skrynią nuprausiau, man atkrito žandikaulis – vadinasi, žmonės iš tiesų laumėmis tikėjo! Aš pati per žarijas lakstau ir kitus kviečiu, būgną mušu – ir kitus kviečiu, bet per daug sau neleidžiu nugrimzti į laumės personažą“, – šypsosi Mūšos tyrelio pažintinio tako laumė.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
