Živilė nė neįsivaizdavo, kad gyvenimas susiklostys būtent taip: nustebino, kokie indai labiausiai patinka lietuviams

Živilė pasakoja, kad dar gyvendama Jonavoje savo būsimą vyrą ji pažinojo jau 15 metų. Tačiau, kaip svarsto moteris, susieti gyvenimus tuomet tikriausiai dar buvo ne laikas.

„Tik vėliau susibendravome artimiau, teko bėgti iš Jonavos. Atsiviliojo į Šakius, atšokom vestuves, susilaukėm dukros“, – apie tai, kaip pasisuko likimas, šypsodamasi kalbėjo Živilė.

Kai dukteriai sukako vieneri, moteris sulaukė kvietimo grįžti į darbą, kurį dirbo Jonavoje – Živilė sutiko, tačiau dirbo nuotoliu. Tik neilgam.

„Nuo mažens esu imli rankdarbiams. Galvojau, reikia pabandyti dirbti su keramika, gal pradėsiu savo veiklą. Pradėjau gaminti papuošalus, bet man tai netiko, nes pamačiau, kad labai daug kas juos gamina. O norėjosi sukurti kažką išskirtinio – pagaminti tai, ko kitas negali“, – prisiminė keramikė.

Taip besidomėdama keramikos dirbiniais, moteris pamatė, jog molis gali tapti gražiomis interjero detalėmis. Tad nieko nelaukusi tuo įsitikinti nusprendė ir pati.

„Žinokit, taip patiko, nuo tos dienos – nė dienos be molio“, – entuziazmo veide neslėpė Živilė.

Užsiimant nauja veikla gabumų moteriai netrūko, tačiau neužteko kai ko kito – kantrybės. O tai Živilę paskatino imtis svarbaus žingsnio.

„Turėjau, kur nuvežti ir išdegti nulipdytus darbelius, bet reikėdavo nemažai laukti. O aš nesu ta, kuri galėtų tai daryti ilgai – man reikia čia ir dabar. Praėjus mėnesiui nuo pirmo bandymo, niekam nesakius, net vyrui, nusipirkau krosnį. Užsisakiau ir atvežė į kiemą. Kai grįžęs iš darbo vyras pirmą kartą pamatė tą didžiulę krosnį, aš jį įspėjau, kad nieko nesakytų, nes dabar tai bus mano veikla. Žinojau, kad man tai patiks“, – užtikrintai pasakojo moteris.

Pirmieji keramikės molinukai krosnyje buvo išdegti dar 2022 metų rugsėjį, o šiandien moteris vysto prekinį ženklą „Parmo_Gý“. Lipdydama darbelius Živilė sako su niekuo nesikonsultavusi – viską, net ir naudotis krosnimi, išmokusi pati.

„Pirmasis dirbinys buvo lėkštė. Aišku, dabar, kai pažiūriu, labai juokingai atrodo. Visi tie darbeliai buvo grubesni, storesni. Kai ranka įgudo, jie pradėjo tobulėti, plonėti, lengvėti“, – pradžią prisiminė Živilė.

Išdegami puodeliai dabar yra tokie lengvi, jog žmonėms net kyla abejonių dėl to, ar šie tikrai nulipdyti iš molio. Pasak Živilės, kai kurie žmonės stebisi, kaip molis gali būti toks plonas, todėl jos molinukus palaiko porcelianiniais. Tiesa, keramikės rankose iš tiesų yra gimę ir keli porcelianiniai dirbiniai, tačiau Živilė sako, kad juos nulipdyti rankomis – itin sudėtinga. Todėl kol kas vyksta tik bandomieji lipdymai.

Moteris sako, jog kartais ir su moliu pasitaiko nesklandumų – esą būta atvejų, kai krosnyje kepdamas darbelis suskilo, o glazūra ant paviršiaus nepasiskirstydavo taip, kaip norėta. Tačiau Živilė nuolat domėdavosi, kodėl taip galėjo nutikti, eksperimentavo, o dabar jau neslepia galinti pasidžiaugti sėkmingais darbo rezultatais.

Darbo vaisius įvertina ir klientai. Nors konkurencijos tarp keramikų netrūksta, Živilė iš klientų išgirsta, kad jos darbeliai išsiskiria būtent todėl, kad yra ne kasdienio naudojimo.

„Konkurencijos tikrai daug, bet kiekvienas turi braižą ir savo klientą. Klientai sako, kad jiems net gaila naudoti mano darbelius – norisi tiesiog pasistatyti ant stalo, kad jie skleistų grožį“, – atsiliepimus įgarsino keramikė.

Živilė pasakoja, kad nulipdytus puodelius, dubenis, lėkštes ar vazas stengiasi glazūruoti taip, kad niekas negalėtų atspėti, kokia glazūra buvo naudota. O tai – dar vienas jonavietės molinukų išskirtinumas.

„Lietuvoje, kaip žinia, naudojamos tų pačių platintojų glazūros. Tai aš sumaišau, pavyzdžiui, 3 spalvas ir taip bandau išgauti kitus atspalvius“, – apie gamybos procesą kalbėjo keramikė.

Svarstydama, kokius atspalvius lietuviai mėgsta labiausiai, moteris neslepia – tai ir jai pačiai buvo staigmena. Živilė manė, jog būtent pastelinės spalvos yra artimiausios kraštiečių akims, tačiau tokią nuostatą pakeitė patys keramikės klientai.

„Aš niekada negalvojau, kad žmonės mėgs ryškius indus – iš pradžių aš jų net negaminau. Bet tie ryškūs yra patys populiariausi. Pavyzdžiui, žmonės labai mėgsta mėlyną spalvą“, – pasakojo moteris.

Živilė sako, jog Šakiuose – daug kuriančių žmonių, todėl viską, ko jiems reikia, zanavykiečiai tikriausiai pasigamina patys. O tai, kaip juokauja moteris, galėtų paaiškinti, kodėl pagrindinė molinukų prekyba vyksta visai ne tame krašte, kuriame gyvena jų autorė.

Tačiau per daugiau nei metus moteriai pavyko užsiauginti gausų klientų ratą – Živilė svarsto, kad didžiąją dalį jų pritraukė lankydamasi mugėse. Esą praėjusiais metais ji taip „įsijautė“, kad apžvažiavo 25 tokius renginius. Taip atsirado pirkėjų, kurie jonavietės molinukų sugrįždavo įsigyti ir antrąkart. Dabar moteris vysto ir internetinę prekybą.

„Kai pasižiūriu, iš kokio miesto perka mano gaminius, tai net keista pasidaro. Kartais ir pačiai nėra tekę ten apsilankyti, bet, matyt, žmonės mane pamato mugėse ar per socialinius tinklus“, – svarstė keramikė.

Živilė skaičiuoja, jog įprastai į muges važiuoja bent kartą per mėnesį, tačiau būna ir tokių atvejų, kai mėnesio bėgyje aplanko ir po 3. O tai, kaip taisyklė, būna savaitgaliais. Tiesa, į kai kurias jų, ko gero, vėl nebesugrįš.

„Netrūksta ir nusivylimų, kai prekyba vyksta vangiai, vieta yra brangi, o dar ir nuvažiavimas, nakvynė, maistas.. Viską sudėjus žiūri, kad nelabai kažkas gaunasi. Bet tokių mugių buvo tik keletas, „į minusą“ – tik viena.

Dabar atsirinkom, į kurias tikrai važiuosim, į kurias galim ir nevažiuot. Išbandysim ir tas, kurių dar nespėjom. Jų tikrai daug, bet kai rankos tik dvi, tai nespėji tiek prisigaminti, kad turėtum ką nusivežt“, – sako moteris.

Nors darbui Živilė ir skiria nemažai savo laiko, moteris juokiasi, jog vyrą mato dažnai. Keramikė dar visai neseniai įsirengė atskiras dirbtuves, tačiau iki šiol dirbavo namuose, tad retas svečias čia tikrai nebūdavo.

Visai šalia namų įrengtose dirbtuvėse netrukus darbuosis ir pats jonavietės vyras. Šeima dalyvauja Šakių krašto vietos veiklos grupės projekte ir jau gavo paramą verslo plėtrai. Kaip pasakoja Živilė, keramikos dirbiniai jau greit bus komponuojami su mediena.

„Suviliojau ir vyrą, jis irgi turi meno gyslelę, gamins darbelius iš medžio. Vienose patalpose bus mano darbo vieta, o kitose – jo. Pirksim įrangą ir jau nuo šių metų pradėsim dirbti kartu“, – planais dalijosi keramikė.

Paklausta, koks galėtų būti bendro šeimos darbo rezultatas, moteris sako, jog prie molinių puodelių bus derinamos medinės lėkštelės ar šaukšteliai, o keramikiniai dubenėliai – komponuojami su mediniais padėklais. Tačiau idėjų dar daug, o viskas – tik priešakyje.