Apie šį, daugelio šeimose pamėgtą kepinį Nijolė pasakoja ne be reikalo – dešimtmetį dirbusi floriste, o dabar jau muziejininkės profesiją besimatuojanti moteris kurį laiką kepa ir šakočius.
Pastarieji – tikras džiaugsmas vietos gyventojams. Tad muziejininkė turi ambiciją, jog Kaišiadorys vieną dieną taps šakočių istorijos vėliavnešiais Lietuvoje.
Susidomėjo visai atsitiktinai
„Visų pirma, esu muziejininkė. Iš čia viskas ir kilo. Nežinau, ar aš pasirinkau temą, ar ji mane, bet taip susiklostė, kad aš pradėjau domėtis būtent kulinariniu paveldu – ta tradicine regiono virtuve“, – pasakoja Kaišiadorių muziejaus rinkinių kuratorė.
Nijolė sako, kad kulinario paveldo tema anksčiau muziejuje nebuvo nagrinėta, tad kilo mintis surinkti vietos gyventojų receptus ir sudėti juos į knygą.
Vis dėlto muziejininkė neslepia, kad kiek daugiau nei prieš 4 metus išleistas leidinys „Kaišiadorietiška virtuvė“ – visiškai nepanašus į tai, kas buvo įsivaizduojama iš pat pradžių. Mat moterys, kurias Nijolei teko aplankyti, receptus pateikė visai ne taip, kaip šiais laikais įprasta receptų knygose. Produktų proporcijas jos matuoja saujomis ar dubenėliais, o kiekvienas patiekalas apipintas gilias šeimos tradicijas menančiais sentimentais.
„Su vienomis moterimis gaminome, su kitomis šnekėjome. Išsipasakojime, kaip prie stalo tėtis vaikus auklėdavo, kokie buvo santykiai šeimoje. Atrodo, apie tai maistas ir yra – apie santykius, apie bendravimą. Ypač kalbant apie tarpukario laikotarpį, kurį ši knyga daugiausia apima“, – mintimis dalijosi Nijolė.
Šakočio receptas – užpatentuotas sėkmei
Beklausant Kaišiadorių krašto gyventojų virtuvės istorijų, muziejininkei ir pačiai kilo noras šį bei tą pasigaminti. Pirmuoju sertifikuotu Nijolės produktu ir tapo šakotis, tik tuo metu jį pradėta kepti visai ne moters virtuvėje, o Žaslių tradicinių amatų centre.
„Renkant medžiagą knygai, teko užfiksuoti labai puikų šakočio receptą, atėjusį iš dvasininkų virtuvės. Tokį išsamų, vieną vienintelį Kaišiadorių regione, pagal kurį būtų galima gaminti. Tas receptas atsigulė į knygą.
Vėliau Žaslių tradicinių amatų centras pradėjo organizuoti šakočių kepimo čempionatą, reikėjo kepėjų. Pabandžiau išsikepti – pavyko. Čempionate sudalyvavom, bet kas iš to? Kažkaip nesinori, kad visiškai išnyktų. Pradėjom ruošti dokumentus sertifikavimui“, – prisimena moteris.
Poreikis prekiauti savo keptais šakočiais atsirado tuomet, kai produktu susigundė vietiniai. Tačiau tautinio paveldo sertifikatas nėra suderinamas su prekyba, todėl muziejininkei teko kreiptis į ne vieną instituciją, jog šakočiais galėtų ne tik vaišinti kitus.
„Kai dalyvavau pirmoje mugėje, prie manęs priėjusi moteris pasakė, kad jei šakotį kepsiu taip skaniai, kaip ta šeimininkė, iš kurios ir gavau receptą, tai užsakymų turėsiu nemažai. Su tuo ir teko susidurti. Šakočio prekyba tapo tam tikra verslo šaka“, – pasakojo muziejininkė.
Darbas čia nesibaigia ir naktį
Galvodama apie tai, kaip susiklostė likimas, Nijolė juokiasi. Pasirodo, moters tėvai virtuvėje taip pat buvo nesvetimi. Tačiau matydama šeimos pavyzdį, muziejininkė nė nesvarstė pati juo pasekti.
„Mano mama ilgą laiką kavinėse ir baruose dirbo virėja, o mano tėtis kariuomenėje buvo virėjas. Vienas už kitą skaniau gamindavo, leisdavo padėti, bet niekada neskatino. Aš tikrai niekada negalvojau, kad pati kažką gaminsiu“, – vaikystę prisiminė moteris.
Ketverius metus šakočius pardavinėjanti Nijolė džiaugiasi, kad produkto niekam nereikia siūlyti – žmonės patys ateina jo ieškoti.
„Tiesiog likimas dėkingas, kad tas produktas, kurį gaminu, yra tikrai puikus. Klientų ratas didelis, o blogų atsiliepimų negirdžiu. Arba man jų nepasako“, – šypteli šakočių kepėja.
Šventinių savaičių dienomis moters virtuvėje prikepama ir po 10–12 kilogramų šakočio. Jei švenčių nėra – apsiribojama 50 kilogramų per savaitę.
Nors šakočiai kepami tik pagal užsakymą, Nijolė atvira – savo veiklą tenka riboti, mat, norint iškepti daugiau, paroje tiesiog nebeužtektų laiko. Dėl šios priežasties tenka atsisakyti ir įvairių pasiūlymų, kurių moteris jau yra sulaukusi iš vietos verslų.
„Visada stengiuosi nepasakyti žmonėms ne, tačiau, jei norėčiau, kad užtektų pragyvenimui, turėčiau kepti daugiau. Dabar aš laviruoju šeimos sąskaita – vyras daugiau dirba prie įrangos ir indų, mergaitė padeda ruošti tešlą, o šakočio formavimas yra visiškai mano dalykas. Jei reikia, kepu ir naktimis“, – apie šakočio gamybos užkulisius pasakojo Nijolė.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
