Nemėgta veikla pavirto verslu
Seniau Aurika turėjo kitą verslą – nuomojo proginius rūbus.
„Siūti nekenčiau, sakiau, kad siuva tik tie, kurie yra Dievo nubausti, kažką prisidirbę praeitame gyvenime. Nors ir turėjau proginių rūbų nuomos verslą, bet nieko nesiuvau – samdžiau siuvėją. Net sagą įsiūti man buvo sunku“, – besijuokdama portalui lrytas.lt pasakojo ji.
Tačiau į gyvenimą pasibeldė pokyčiai – verslą pardavusi, Aurika ėmė lauktis antrosios dukrelės. Iš pradžių planavo belaukdama vaikelio pasiilsėti, visgi netrukus plungiškė suprato, kad nieko neveikimas – ne jai.
„Besilaukdama pailsėjau tris mėnesius, tada pajaučiau, kad viskas – užtenka, reikia kažką veikti. Pasiskambinau į Plungės technologijų ir verslo mokyklą, paklausiau, gal yra kokie nors kursai. Pasakė, kad yra siuvimo kursai“, – prisiminė Aurika.
Plungiškei nebeliko nieko kito, kaip imtis taip nemėgto siuvimo. Aurika į tai žvelgė pozityviai, esą bus smagu išmokti pasisiūti sau ir dukrai vienodas sukneles.
„Pasiskaičiavau, kad kursus baigsiu beveik prieš pat gimdymą. Pasisakiau, kad negimdysiu tol, kol nepabaigsiu kursų. Taip ir buvo – pabaigiau siuvimo kursus, po savaitės pagimdžiau, o po dviejų mėnesių pradėjau siūti. Vaiką žiūrėjau dienomis, o naktys – laisvos, tada ir siūdavau“, – kalbėjo Aurika.
Iš pradžių ji siuvo tik savo dukrai, tačiau drabužiais netruko susižavėti ir draugės bei giminaitės, tad Aurika noriai ėmė siūti drabužius ir jų vaikams.
„Dabar dukrelei šešeri metai, o verslui – penkeri. Vadinasi, maždaug po metų nuo jos gimimo žengiau į platesnius vandenis. Nežinau, kaip taip išėjo, aš tikrai neplanavau jokio verslo, susijusio su siuvimu“, – gūžčiojo pečiais pašnekovė.
Drabužius pamėgo visa Lietuva
Šiuo metu įmonėje Aurika – nebe viena. Su ja dar dirba dvi samdomos darbuotojos ir viena paslaugos tiekėja, užsiimanti elektronine parduotuve.
„Visi rūbai pasiūti Plungės rajone plungiškių mergaičių. Viską siuvame savomis rankomis. Esu subūrusi gerą komandą, ja pasitikiu – darbuotojos žino savo pareigas ir darbus, dar net man kitą sykį „duoda velnių“, kad prisnūdau ar nepasiūlau ko naujo“, – šypsojosi Aurika.
Čia pasiūti drabužiai vaikams – išskirtiniai, dažniausiai, kaip ir pridera Plungėje, su žemaitiškais tekstais. Kai kurie jų net šiek tiek šokiruoja ar bent priverčia kilstelėti antakius.
„Turime džemperių su užrašu „truopnus žemaitis“, tai reiškia „rimtas žemaitis“. Taip pat esame gaminę rūbų su Žemaitijos simboliu – meška.
Džemperiai su užrašais – favoritai mugėse. Žmonės vaikams labiausiai perka rūbus su užrašais „Kas čia bosas?“, „Kas čia karalius?“, „Kada noriu, tada ir piktas“, „Pana su charakteriu“. Tai užkabina“, – tikino verslininkė.
„Stiliaus detalės“ drabužėlius jau spėjo pamėgti visa Lietuva – anot pašnekovės, klientai į muges važiuoja dažniausiai vien dėl galimybės įsigyti jos siūtų rūbų vaikams.
„Dabar mes turime ne tik fizinę parduotuvę Plungėje, bet ir elektroninę. Šeštadieniais važiuoju į muges įvairiuose Lietuvos miestuose, sekmadieniais prekiauju Rietavo turguje, o darbo dienomis – savo siuvykloje.
Mūsų siūti drabužiai kol kas keliauja tik po Lietuvą, bet planuojame prekybą paleisti ir į užsienį. Esame išsistudijavę, kad mūsų klientai daugiausia iš Mažeikių, Tauragės, Telšių – jei nuvažiuojame ten į muges, visąlaik pasiseka. Kai atsidarėme elektroninę parduotuvę, daug ką siųsti ėmėme ir į Vilnių“, – atviravo verslininkė.
Po tūkstantį rūbų per mėnesį
Šiuo metu „Stiliaus detalėje“ rasite tik vaikiškų rūbelių – vaikams nuo pusės metų iki 140 cm ūgio.
Aurika sako: neįmanoma suskaičiuoti, kiek įmonė pasiuva drabužių per mėnesį. Gali būti, kad šis skaičius net siekia tūkstantį.
„Per dieną galime pasiūti 30 džemperių, bet siuvame ne tik džemperius. Suskaičiuoti labai sunku, be to, viskas priklauso nuo kūrybinių procesų. Būna savaičių, kada daugiau kuriu ir mažiau pasiuvu, būna atvirkščiai. Dizainus kuriu pati su komanda. Dažnai klausiu savo darbuotojų nuomonių, nesiuvu tik to, kas man patinka, nes reikia įtikti daugiau skonių“, – šnekėjo verslininkė.
Dabar įmonėje – pats darbymetis, intensyviai ruošiamasi Kalėdoms. Prieš jas visad būna daugiausia darbo. Lietuvon grįžę emigrantai išleidžia ir po 100–150 eurų, perka po kelis kostiumėlius. Žemaičiai vaikus puošti mėgsta ir Vasario 16-osios atributika ar per krikštynas.
O Aurika stabdyti niekur nežada – net yra užsibrėžusi itin rimtą tikslą: aprengti daugiau nei pusę Lietuvos vaikų.
„Nors dabar yra pilna tokių, kurie rankomis siuva drabužius vaikams, dar nesutikau tokių, kurie turėtų fizinę parduotuvę ir varytų taip, kaip mes. Kiek žinau, Plungėje mes tikrai vieninteliai. Mano misija – aprengti 60 proc. Lietuvos vaikų. Darysiu viską, kad tai išsipildytų“, – pabrėžė plungiškė.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
